Dekretai beatifikacijos bylose: tarp jų prieš fašizmą ir komunizmą stojusio kardinolo

Šiais dekretais pripažintos dvylikos moterų ir vyrų, kandidatų į pripažinimą palaimintaisiais herojiškos dorybės.

Dvylika kandidatų

Štai jų vardai: lenkų kardinolas Augustas Hlondas (1881 - 1948), salezietis, Gniezno ir Varšuvos arkivyskupas, katalikų Bažnyčios Lenkijoje primas.

Vyskupas kolumbietis Miguel Angel Builes (1888 - 1971), vienuolinių kongregacijų steigėjas.

Enrico Mauri (1883 - 1967), italų diecezinis kunigas.

Kunigas prancūzas Jean- Baptiste Berthier (1840 - 1908), misionierius.

Jėzuitas iš Vokietijos Wilhelm Eberschweiler (1837-1921), pagarsėjęs kaip maldos žmogus ir dvasios tėvas.

Italų misionierius, kunigas Pietro Uccelli (1884-1954).

Italų kunigas, vienuolis Pio Dellepiane (1904-1976), šv. Pijaus iš Pietralčinos dvasinis mokinys.

Norbert McAuliffe (1886-1959), brolis vienuolis iš JAV, misionierius.   

Jėzaus žaizdų Pranciška (1860-1899), ispanė vienuolė.

Dominikonė iš Argentinos šv. Marijos Eleonora (1841-1900).

Vokietė vienuolė Jėzaus Širdies Angelė Marija (1900-1944), kankinė, žuvusi Aušvico koncentracijos stovykloje.

Marija Edvige Zivelonghi (1919-1949), sesuo italė.

Arkivyskupo T. Matulionio amžininkas

Lenkų kardinolo Augusto Hlondo gyvenimas, darbai, iššūkiai primena tuos, su kuriais susidūrė ir Lietuvos valstybė bei tauta, ypač kalbant apie dviejų totalitarinių, žiaurių režimų bangas, kurios persirito tiek per Lenkiką, tiek per Lietuvą: vokiškojo nacizmo, iš vakarų, ir komunizmo, iš rytų. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis buvo kardinolo Hlondo amžininkas, beveik bendraamžis.

Augustas Jozefas Hlondas buvo vienas iš vyresnių sūnų tarp dvylikos vaikų, gimusių ne itin turtingoje, sunkų darbą pažįstančioje šeimoje. Mokykloje buvo pastebėtas tiek jo protas, tiek kiti talentai. Taip jis, dar paauglys, atsidūrė šiaurės Italijoje, saleziečių mokykloje, kur pats pažino ir susižavėjo šv. Jono Bosko, saleziečių steigėjo, gyvenimu ir darbu su jaunimu. Vos šešiolikos metų jis nusprendė stoti į saleziečių gretas. Beje, dar trys broliai iš jo šeimos taip pat tapo saleziečiais. Gabus jaunuolis buvo pasiųstas mokytis į Romą, į Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą, į filosofijos fakultetą.

Lenkijos primas

Po studijų grįžęs į Lenkiją, kur taip pat užbaigė teologines ir literatūros studijas, Augustas Hlondas, 1905 metais įšventintas kunigu, atsidėjo saleziečių misijai: jaunimo ugdymui, tiek mokant tarp mokyklos sienų, tiek padedant eiti krikščioniškos brandos keliu po pamokų ar paskaitų. Jis pats tapo saleziečių namų steigėju ir vyresniuoju. Įvertinus jo atsakingumą, darbštumą, buvo paskirtas Austrijos, Vengrijos ir pietų Vokietijos saleziečių provincijos vyresniuoju. Šventojo Sosto pavedimu išsprendus problemas Silezijoje, įsteigus ten Katovicų vyskupiją, Augustas Hlondas buvo paskirtas jos pirmuoju vyskupu. 1925 metais gauti vyskupo šventimai ženklino naują gyvenimo etapą, jį atvedusį iki tapimo, vos už pusantrų metų, Gniezno ir Poznanės arkivyskupu, o tuo pačiu – Bažnyčios Lenkijoje primu. Netrukus gavo ir kardinolo titulą.

1926 – 1939 metais kardinolas Hlondas pilnai išskleidė savo ganytojiškus talentus, realizuodamas daugybę plataus užmojų sielovadinių ir ne vien iniciatyvų, dažnai apsilankydamas Romoje ir kituose Europos miestuose. Visa tai baigėsi 1939 metų rugsėjį, kai į Lenkiją įsiveržė nacistinio režimo valdoma Vokietija.

Po kelių karštligiškų dienų kardinolas Hlondas vėl atsidūrė Romoje: ne todėl, kad bėgtų, o todėl, viena vertus, kad Lenkijos civilinė ir karinė valdžia jį spyrė išvykti iš okupuojamų teritorijų, nenorėdama, kad jis taptų įkaitu, antra vertus,  todėl, kad pats norėjo pranešti tiesiai popiežiui apie tai, kas vyksta. Po kelių dienų ketino grįžti į Lenkiją – kur nors į neokupuotą dalį. Mažai kas tuo metu tikėjosi, kad karo ugnis apims beveik visas Europos šalis. Proga sugrįžti atsirado tik 1945 metais.

Kovoje prieš du totalitarinius režimus

Kurį laiką kardinolas gyveno Romoje. Išliko gausus laiškų palikimas, kuris liudija apie jo pastangas įvardinti ir demaskuoti vykdomą blogį, pirmiausia savo šalyje: tiek prieš visuomenę, tiek prieš Bažnyčią Lenkijoje. Romoje jis galėjo pasinaudoti Vatikano radijo bangomis, su popiežiaus Pijaus XII žinia pasmerkdamas nacistinio režimo nusikaltimus. Į karą stojus ir Italijai, kardinolas Hlondas išvyko trejiems metams į Lurdą, vėliau į vieną benediktinų abatiją pietų Prancūzijoje. Čia buvo areštuotas gestapo, galiausiai nugabentas į Vokietiją, visą laiką spaudžiamas koloboruoti su nacistiniu režimu, panaudoti savo autoritetą Lenkijoje esą dėl „bendro tikslo“: kuriant antisovietinį frontą. Kardinolas kategoriškai atsisakė dalyvauti šiame žaidime. Jis buvo išvaduotas JAV karinių pajėgų. Tačiau Lenkijoje, kur buvo pasitiktas didelių tikinčiųjų minių, jo iš tiesų laukė kova su komunistų režimu. Jam vėl teko stiprinti tikinčiuosius ir smerkti nusikaltimus prieš visuomenę ir Bažnyčią, šį kartą ne fašistinius, o komunistinius, atlaikyti įvairiausias atakas, taip pat ir pasikėsinimą į gyvybę. Kai po trejų metų tokios kovos kardinolą Hlondą ištiko staigi ir skausminga liga, matydamas gydytojų bei aplink esančių neviltį jį išgelbėti, bebaimis kardinolas jiems patarė daug nesijaudinti, kaip ir jis pats nesijaudina: nes, anot jo, Dievas jį užtrauks į Dangų, jei reiks, ir „už ausų“. (RK / Vatican News)