Arkivyskupas G. Grušas apie Pranciškaus vizitą
„Matau Dievo pirštą ir bendrą popiežiaus Pranciškaus kryptį. Jis labai orientuotas į periferijas, į pakraščius : visuomenės periferijas, pasaulio periferijas. O Lietuva, Latvija ir Estija yra Europos Sąjungos pakraštyje. Mes turime ir kai ką, kas jam svarbu – kankinystės ekumenizmą, kurį jis dažnai mini, ypač kalbant apie Artimuosius Rytus. Jis domisi migracija, prekyba žmonėmis ir kitomis problemomis, kurios kankina mūsų visuomenę. (...) Matau Dievo pirštą tame, kad popiežius atvyksta šiuo metu. Paprastai popiežius Pranciškus nevažiuoja švęsti sukakčių, tačiau taip sutampa, kad jis atvyksta kai švenčiame savo nepriklausomybės šimtmečio metus. Ir jis taip pat atvyksta mėnesį, kai sukanka 25 metai nuo popiežiaus Jono Pauliaus II vizito. Tokių dalykų nesugalvosi, tad manau, kad Dievo pirštas, dieviškoji Apvaizda Lietuvai padovanojo tokią dovaną“, - sakė arkivyskupas Grušas.
Paklaustas apie tai, kokia Bažnyčios Lietuvoje būklė, po pusės amžiaus trukusios okupacijos ir komunistinio režimo, Vilniaus arkivyskupas atsakė, jog Bažnyčios žaizdos yra tos pačios, kaip ir žmonių žaizdos: dar gyva okupaciją patyrusi karta, kitos auga. Per pastaruosius 25 metus buvo labai daug atstatyta – nuo kulto pastatų iki organizacijų. Tuo pat metu iškilo naujas, iš Europos atėjęs sekuliarizmo, sekuliaraus mentaliteto iššūkis, visame pasaulyje stebima vartotojiška ir reliatyvistinė kryptis, taip pat moraliniais ir etiniais klausimais. Bažnyčios sielovadiniai prioritetai, anot arkivyskupo Grušo, yra šeima ir jaunimas. Įsteigti šeimos centrai, sukurtos sielovadinės programos šeimai. Jaunimo sielovados ypatumas Vilniuje tas, kad tai universitetinis miestas. Apie penktadalis Vilniaus gyventojų vienaip ar kitaip susiję su studijomis.
Atsakydamas į kitą klausimą, arkivyskupas konstatavo, jog gan greitai plinta Dieviškojo Gailestingumo pamaldumas, kurio ištakose yra Vilniuje gyvenusios šventosios sesers Faustinos Kowalskos regėjimai. Dėl susidėjusių aplinkybių, Gailestingojo Jėzaus kultas ilgą laiką labiau sklido Lenkijoje, JAV ir kitur, nei Lietuvoje. Tačiau Gailestingojo Jėzaus paveikslo perkėlimas į atskirą šventovę iš tiesų padėjo šio pamaldumo pažinimui ir sklidimui: Lietuvoje ir už jos sienos. Piligrimų skaičius, lietuvių ir nelietuvių, nuolatos didėja: atvyksta žmonių net iš Taivano, Filipinų ar Singapūro.
Valstybės ir Bažnyčios santykiai yra geri ir ilgą laiką, taip pat pažymėjo arkivyskupas Grušas, atsakydamas į dar vieną klausimą. Atgavus nepriklausomybę valstybė pripažino svarbų Bažnyčios vaidmenį visuomenėje saugant viltį dėl laisvės. Tai įvertino tiek žmonės, tiek vyriausybė. Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas 1993 metais šiems santykiams leido pasiekti naują lygį. Valstybės pareigūnai dirbo su Bažnyčios atstovais, taip gimė nauja pagarba, po vizito buvo pasirašyti keturi susitarimai, kurie apibrėžė tarpusavio pagarbą ir bendradarbiavimo būdus. Ir dabar, laukiant popiežiaus Pranciškaus vizito, valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas iš tiesų geras.
Pirmas pasiruošimas yra malda, - sakė arkivyskupas Gintaras Grušas toliau komentuodamas popiežiaus kelionės etapą Lietuvoje. – Po kiekvienų sekmadienio Mišių meldžiamės už Šventąjį Tėvą, skatiname tokią maldą parapijų lygiu. Antra, tai informacijos skleidimas, kuris leidžia pasiekti ir nenuolatinius bažnyčios lankytojus.
Remiamasi popiežiaus žodžiais, mokymu ir pačia jo asmenybe, kuri tokia plati ir populiari. Kalbant apie logistinę susitikimų su popiežiumi pusę Vilniaus arkivyskupas dar kartą pažymėjo, jog valstybės ir miestų pareigūnai daro labai daug, kad būtų užtikrintas šių susitikimų sklandumas ir saugumas. Bažnyčios uždavinys yra šių susitikimų turiniai, išskyrus, žinoma, susitikimus su valstybės pareigūnais. Remiamasi tais pačiais kriterijais ar standartais, kurie naudojami Jaunimo dienų ir kitų popiežiaus kelionių organizavime.
„Svečias namuose, Dievas namuose“, citavo plačiai pasklidusį posakį arkivyskupas Grušas. Popiežiaus vizitas tikra proga džiaugtis, nes popiežius ypatingu būdu patvirtina Dievo dovanas, Dievo buvimą, sustiprina viltis. Tokia buvo popiežiaus Jono Pauliaus II vizito patirtis, nepriklausomybės kelio pradžioje. Šis kelias nebuvo ir nėra lengvas, laisvės ir vilčių įgyvendinimas sunkesnis, nei tikėtasi. Vilties dėl ateities, tikėjimo į Jėzų Kristų, tikėjimo džiaugsmo sutvirtinimas, tik jau skirtingame kontekste, nei prieš 25 metus - to reikia laukti iš popiežiaus kelionės Lietuvoje. (RK / Vatican News)
