Bažnyčios akiratyje - Amazonijos gentys

Birželio 8 dieną buvo paskelbtas ir spaudos konferencijoje Vatikane pristatytas Amazonijos regionui skirtas Vyskupų Sinodo paruošiamasis dokumentas. Šis Sinodas bus sušauktas 2019 metų spalio mėnesį.

Pagal sinodinę metodiką, penktadienį pristatytas dokumentas yra svarbus, tačiau ne paskutinis žingsnis. Surinkus reakcijas ir atsakymus į jame pateiktus klausimus, juos apibendrinus, bus parengtas ir kelis mėnesius prieš Sinodą paskelbtas „Instrumentum Laboris“ dokumentas, kuris ir bus pagrindinė atrama Sinodo diskusijoms.

Amazonijos regionas

Amazonijos regionas apima milžinišką 7,5 milijono kvadratinių kilometrų plotą, jis priklauso arba ribojasi su: Brazilija, Bolivija, Ekvadoru, Gajana, Peru, Venesuela ir Surinamu. Tai vienas iš didžiausių biorezervų mūsų planetoje: čia galima aptikti iki 50 procentų visos pasaulio augmenijos bei gyvūnijos, čia yra penktadalis pasaulio gėlo ir neužšalusio vandens, čia išliko trečdalis pirmykščių miškų, kurie labai svarbūs anglies dvideginio absorbavimui  ir deguonies gamybai. Regione daug natūralių išteklių. Regionas taip pat yra maždaug 34 milijonų žmonių namai. Iš jų apie trys milijonai priklauso beveik 400 autochtonų gentims, pirmiesiems šios žemės gyventojams. Taip pat yra žinoma apie šimtą nedidelių genčių, kurios vengia bet kokio kontakto su šiuolaikine civilizacija ir su kitais žmonėmis. Didžioji dauguma žmonių gyvena didesniuose ar mažesniuose miestuose, kaimuose, gyvenvietėse.

Išnaudojimo ir godumo pasekmės

Natūralu , kad daug nacionalinių ir tarptautinių bendrovių trokšta Amazonijos regiono išteklių. Deja, ekonominiai interesai, kuriems pelnas svarbiau už žmogišką orumą, dažnai veikė ir veikia be skrupulų gamtos ir žmonių atžvilgiu, siekiant greito ir didelio pelno. Miškų iškirtimas, upių ir ežerų, dirbamų žemių užteršimas, naftos išsiliejimai, bioįvairovės nykimas yra to kaina. Tačiau ne visa: kertant miškus, kasant naujas kasyklas, dažnai nepaisoma anksčiau čia gyvenusių žmonių teisių, teisėtomis ir neteisėtomis priemonėmis jie yra išstumiami, keliasi į miestus, kuriuose negali rasti darbo, tapdami antraeiliais, labai vargingai gyvenančiais atstumiamais piliečiais. Daug kas tampa kriminalinių gaujų nariais arba tų gaujų aukomis, patenka į prekybos žmonėmis ir seksualinio išnaudojimo ratus, paskęsta narkotikuose arba alkoholizme. Ypač pažeidžiamos yra autochtonų gentys, kurios neturi daug būdų kalbėti ir apsiginti nuo neteisybės, kuri neretai vykdoma su valstybės institucijų žinia. Jų gyvenimo būdas, tradicijos, papročiai suardomi, jie išblaškomi po gyvenvietes, kuriuose tarsi „išnyksta“.

Bažnyčios balsas XX amžiuje

Misijos Amazonijos regione prasidėjo lygiagrečiai su portugalų ir ispanų užkariavimais ir kolonizacija. Ilgą laiką trūko dažnų ir stiprių balsų už autochtonų teises, taip pat ir tada, kai maždaug prieš 200 metų pradėjo gimti savarankiškos lotynų Amerikos valstybės. Esminis pokytis įvyko XX amžiaus antroje pusėje, jis apėmė tiek atgailą už padarytas klaidas, tiek siekį apginti autochtonus, kuriems pavojus šiandien nesumažėjo, o tik didėja dėl ekonominių interesų spaudimo, dėl vartotojiškumo ir „išmetimo kultūros“ sklaidos, dėl jų kultūrinę tapatybę naikinančių ideologijų.

Evangelizavimas: visapusiška tikrovė

Paruošiamajame Vyskupų Sinodo Amazonijos regionui dokumente yra skiriama daug dėmesio visapusiškam žvilgsniui, remiantis popiežiaus Pranciškaus enciklika „Laudato Sì“ apie bendrus namus ir jo kalba susitikime su autochtonais Puerto Maldonaldo mieste, Peru, Amazonės miškų pakraštyje šių metų pradžioje.

Visapusiškas evangelizavimas negali aplenkti nuostatų visuomenės ir aplinkos atžvilgiu. Kalba apie artimo meilę arba apie Dievo kūriniją liks tik žodžiais, jei ignoruos neteisingumą tarp žmonių arba gamtos niokojimą. Jei Dievo meilė priimama konkrečiai, ji duoda konkrečių vaisių. „Laudato Sì“ enciklika buvo skirta išryškinti kaip „viskas susiję“: santykis su Dievu, su kitais žmonėmis ir su aplinka. Iš tiesų pilnai priimamas tikėjimas taip pat harmonizuoja asmens santykį su kitais asmenimis ir su kūrinija.    

Evangelizuoti, skelbti Dievo meilę, nereiškia atimti ar neigti autochtonų tapatybės, jų daugiaamžės išminties. Priešingai – daugeliu požiūriu jie gali modernius žmones pamokyti ką reiškia būti gamtoje, ją gerbti, gyventi vienu ritmu. Evangelija Amazonijoje nežada ištirpdyti jos išskirtinumo, bet priešingai, įgyti „amazonišką veidą“, kuris praturtins visą visuotinę Bažnyčią. Bažnyčios visuotinumas nėra vienodumas. Bažnyčios „amazonišku veidu“ gyvybingumas priklausys nuo išradingumo ir nuo drąsos ieškant naujų evangelizavimo kelių, remiantis ne kitų, o pačių Amazonijos gyventojų gyvenimo būdu, išmintimi, labai artimu santykiu su gamta.  

Klausytis, ištirti ir veikti

Paruošiamasis dokumentas Vyskupų Sinodui apie Amazoniją yra sudarytas iš trijų tematinių dalių: „įsiklausymo“ į žmones ir regiono situaciją, „ištyrimo“ nuostatų, kurių reikia evangelizavimui Amazonijoje ir kvietimo „veikti“ ieškant konkrečių kelių. Dokumentą lydi trisdešimt klausimų, kurie yra ypač skirti Amazonijos katalikų ganytojams ir bendruomenėms, kunigams, misionieriams, vienuoliams, tikinčiųjų pasauliečių asociacijoms.

Dokumentą spaudos konferencijoje pristatė Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius kardinolas Lorenzo Baldisseri ir vyskupas Fabio Fabene, Sinodo pasekretorius. Kardinolas Baldisseri pažymėjo, kad nors Sinodo akiratyje bus konkretus geografinis regionas, iš tiesų nemažai pastabų tiks ir kitoms panašioms tikrovėms: Kongo baseinui, centrinės Amerikos koridoriui, Azijos tropiniams miškams. (RK / Vatican News)