Palaimintasis Teofilius Matulionis – komunizmo kankinys iš Lietuvos
Rugsėjo 22 – 23 d. Lietuvoje apsilankys popiežius Pranciškus. Per dvi apaštalinio vizito dienas jis aplankys Vilnių ir Kauną. Vizito programoje numatyta, jog Šventasis Tėvas užsuks pasimelsti į Vilniaus centre esantį buvusį KGB kalėjimą (dabar okupacijų ir laisvės kovų muziejuje – Museum of Occupations and Freedom Fights). Muziejus įsikūręs buvusiuose KGB rūmuose, kur 50 metų buvo planuojami ir vykdomi sovietų nusikaltimai. Šio pastato rūsyje kalėjo arkivyskupas Teofilius Matulionis, kurį prieš metus, birželio 25 d., popiežius Pranciškus paskelbė palaimintuoju.
Lietuvą istorikai vadina „kruvinosiomis žemėmis“. Nuo XX amžiaus totalitarinių režimų ši šalis prie Baltijos jūros nukentėjo bene daugiausia. Dar ir dabar daugelis Lietuvos gyventojų šią skaudžią istorinę atmintį mena per savo šeimos, savo pačių asmeninį gyvenimą.
Prieš metus, birželio 25 dieną, Vilniuje, Katedros aikštėje palaimintuoju buvo paskelbtas arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis. Jis yra vienas pirmųjų palaimintuoju skelbiamų komunizmo kankinių iš buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos.
„Paskelbimas palaimintuoju yra ne tik Teofiliaus Matulionio, bet jo asmenyje ir skaudžios Lietuvos istorijos tarptautinis pripažinimas“, – yra sakęs arkivyskupas Gintaras Grušas. „Koks nuostabus liudijimas yra viename vyskupo Teofiliaus laiške, kur jis dėkoja Dievui už jo gerumą, kad šis leidžia vyskupams ir kunigams būti kalėjimuose, lageriuose, tremtyje sakydamas: „Kur avys – ten ir ganytojai“.
Kalėjimuose praleidęs 16 metų, arkivyskupas Matulionis sąmoningai pasirinko savo auką skirti Dievo garbei. Jis buvo įsitikinęs, kad neapykanta yra pats netinkamiausias atsakas į blogį. Jo atsakymas kankintojams visada buvo atleidimas.
Beatifikacijos homilijoje kardinolas Angelo Amato kalbėjo: „Ilgi ir sunkūs metai kalėjimuose ir lageriuose, namų areštas pamažu nualino tvirtą ir drąsų Evangelijos liudytoją. Tačiau persekiojimai ir kankinimai nepalaužė jo valios. Komunistų ir nacių priešiškumo nebuvo galima racionaliai paaiškinti. Jie paprasčiausiai nekentė Jėzaus Evangelijos ir Bažnyčios.“
Šiandien arkivyskupas Teofilius itin aktualus dėl savo misionieriško pašaukimo. Nuo misijų Rusijoje jo niekas negalėjo sustabdyti – nei bolševikų gąsdinimai susidorojimu, nei kvietimas pasilikti saugiam, gerokai ramesniam gyvenimui Amerikoje.
Tapęs Kaišiadorių vyskupu jis laiške popiežiui Pijui XII rašė, kaip trokšta kiekvieną akmenį išjudinti, žadinti misionierišką veiklą savo vyskupijoje.
Kadangi sovietmečiu Lietuvos vyskupai sąmoningai ėmėsi veiksmų nebūti sovietinės valdžios įrankiais lietuvių tautai valdyti, dėl to nuolat susilaukdavo žiaurių represijų. Vyskupai ne tik nesutiko kolaboruoti, bet ir gynė tikinčiųjų teises, rašė aukščiausiems Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos pareigūnams protesto laiškus. Kunigus jie ragino nesiliauti mokyti vaikus katekizmo, nebėgti, nesislėpti, likti kartu su tikinčiaisiais ir jiems tarnauti, nesvarbu kas benutiktų.
Vyskupas Teofilius 1944–1946 m. sovietų pareigūnams parašė daugybę raštų nesutikdamas su bažnyčių uždarinėjimu, kunigų areštais, tikinčiųjų persekiojimu. Visa tai jis darė nebijodamas vėl būti ištremtas. 1946 metais, kai Teofiliui buvo 73 metai, nepaisant jo amžiaus, jis dar kartą buvo areštuotas ir dar 10 metų išsiųstas į sovietinius lagerius. 1962 m. popiežius Jonas XXIII vyskupui Teofiliui suteikia arkivyskupo titulą už ypatingą ištikimybę Bažnyčiai, Teofilius kviečiamas dalyvauti Vatikano II Susirinkime. Deja, tais pačiais metais arkivyskupui suleidžiama neaiškios kilmės injekcija ir po keltos dienų jis miršta.
Arkivyskupas Teofilius Matulionis tiesiogine žodžio prasme atstovavo Visuotinės Bažnyčios kunigą ir vyskupą, tarnavo daugelio tautų žmonėms: lietuviams, latviams, baltarusiams, rusams, ypač lageriuose, kur jis kalėjo.
Arkivyskupo Teofiliaus herbe įrašytas šūkis „Per kryžių – į žvaigždes“ (Per Crucem Ad Astra). Šiandienos žmogų įkvepia vyskupo Teofiliaus savybė – nepaprastas jo tvirtumas ir ištikimas pasitikėjimas Dievu. Jis į viską žiūrėjo su gilia vidine ramybe. Tai nebuvo abejingumas ar rezignacija. Iki pat mirties jam rūpėjo tiesios triumfas, kovojo dėl jos, bet viską, kas jam nutikdavo, priimdavo atvira širdimi: ir vyskupo titulą, ir persekiojimus, šmeižtus, kalėjimus, kankinimus ar tremtį. Darė, ką galėjo, o tada pridurdavo: „Tebūnie, Dieve, Tavo valia.“
Arkivyskupas Teofilius įsteigė pirmąją Lietuvoje nuolatinę Švenčiausiojo Sakramento adoraciją. „Adoruodamas Teofilius mokėsi Dangaus, būdamas čia, žemėje. Mes irgi galime mokytis šventumo toje pačioje mokykloje, kurioje mokėsi palaimintasis Teofilius – Adoracijos mokykloje,“ – primena Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.
Popiežius Pranciškus, kuris po beatifikacijos parėjus metams pats aplankys Lietuvą ateinantį rugsėjo mėnesį, savo apaštaliniame laiške kankinį Teofilių Matulionį vadina „Ganytoju pagal Kristaus Širdį, herojišku Evangelijos liudytoju, drąsiu Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėju“.
Arkivyskupo Matulionio tarnystė atskleidžia abi pamatines Katalikų Bažnyčios kolonas – ganytojiškąją apaštalo Petro ir misionieriškąją apaštalo Pauliaus dvasią.
Bažnyčia Lietuvoje palaimintojo Teofiliaus Matulionio minėjimą švenčia birželio 14 d.
(vilnensis.lt)
