Palaimintoji Carmen, ištikima pasižadėjimui siekti šventumo
„Vargstantiems ir stokojantiems gyvenimą pašventusi vienuolė Carmen nėra šventumo išimtis palaimintoje Venesuelos žemėje, kurioje nuolat pražysta jos sūnų ir dukterų šventumas“, pasakė beatifikacijos išvakarėse portalui Vatican News Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. Jis prisiminė šv. Jono Pauliaus II 1995 metais palaimintąja paskelbtą Švč. Jėzaus Širdies seserų augustinių steigėją Mariją de San Jose, Venesuelos seserų karmeličių steigėjos Candelaria de San Jose beatifikaciją 2008 metais. Be kitų iškilių venesueliečių paminėtini garbingasis Juozapas Grigalius Hernandez, gilaus dvasingumo medikas ir mokslininkas, kurio krikščioniškos dorybės pripažintos 1986 metais, Dievo tarnai sutuoktiniai Calvani, pasišventę Evangelijos liudytojai Venesuelos žemėje, pasakojo kardinolas Amato.
Pasak kardinolo, palaimintosios Carmen beatifikacija dar labiau praturtina brangų venesueliečių šventumo vėrinį. Motina Carmen mylėjo ir gerbė savo pašaukimą, liko ištikima pasižadėjimui siekti šventumo. Ji dažnai kartodavo: „Noriu būti šventa. Noriu su apaštalu šv. Pauliumi pasakyti „ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus“. Pasitikėdama Dievu, ji visiems atvėrė savo širdį, ypač vargšams; stokojančioms mergaitėms įsteigė kolegijas, rūpinosi kunigų dvasine gerove, daugeliui buvo motiniška patarėja, gerumu lydėjo savo dvasines dukteris, visokeriopa pagalba – ligonius, juos lankė ir slaugė, tarnavo ir palaikė. Ypatingas palaimintosios bruožas – nuolankumas gerbti ir atleisti visiems, dėl kurių kentėjo.
Motina Carmen gimė 1903 metais su fizine negalia, be kairės rankos. Visą gyvenimą nešiojo protezą, kuris tačiau nekliudė mokytis, keliauti, dirbti ir normaliai gyventi. Būdama dvidešimt trejų įstojo į prancūzių vienuolių kongregaciją Karakase, pasirengė vienuoliniam gyvenimui Tulūzoje, Prancūzijoje, grįžusi tapo naujokių vadove, paskui vadovavo kongregacijos bendruomenėms Kolumbijoje ir Venesueloje, kurias subūrė į naują - Jėzaus tarnaičių – kongregaciją tapdama jos vyresniąja 1969 metais.
Vadovaudama Jėzaus tarnaitėms, Motina Carmen kas mėnesį parengdavo aplinkraštį vienuolėms. Šie tekstai, pasak kardinolo Amato, yra nepaprastas religinio ugdymo traktatas, galintis paskatinti visų – dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių – ryžtingumą siekti kokybiškesnio krikščioniško gyvenimo ir šventumo kasdieniame gyvenime.
Viename aplinkraštyje 1969 metais Motina Carmen rašė, „Mielos dukros, nuolat atnaujinkime savo pasišventimą, įžadus, būkime visuomet pasirengusios džiaugsmingai vykdyti Dievo valią, tuomet būsime ir laimingos“. Mirdama paprašė seserų vienuolių melstis už nusidėjėlių sugrįžimą prie Eucharistijos stalo, „kad visi galėtume mirti ir prisikelti Kristuje, kuris yra mūsų gyvenimas ir prisikėlimas“. (SAK / Vatican News)
