Prancūzijoje – nauja palaimintoji
Pašlovinkime Viešpatį už šią jo dukrą, kuri jam ir brolių tarnystei pašventė gyvenimą, - pakvietė popiežius.
Pietinėje Prancūzijos dalyje esančios Ageno vyskupijos interneto portale rašoma, jog beatifikacijos iškilmė įvyko po paruošiamųjų vyskupijos ir svečių iš toliau maldos ir kitų susitikimų penktadienį bei šeštadienį. Pirmadienio ryte Ageno katedroje buvo aukojamos šventosios Padėkos Mišios.
Adelė gimė kilmingoje šeimoje 1789 metų birželio 10-ąją, savo šeimos pilyje. Kaip gerai žinoma, tai buvo neramus Prancūzų revoliucijos laikotarpis, kai senąją monarchinę santvarką keitė nauja. Šeima buvo išblaškyta – tėvas pasirinko tremtį Anglijoje, Adelė su motina ir kitais atsidūrė Ispanijoje. Būtent čia 1801 metų sausio mėnesį, pirmosios Komunijos metu, ji patyrė labai stiprų Jėzaus artumą, kuris paženklino visą likusį gyvenimą. 1801 metų rudenį Adelės šeima sugrįžo į savo pilį.
1803 metų pavasarį, ruošiantis Sutvirtinimo sakramentui, Adelė susipažino su truputį vyresne Žana Diche. Tarp jų užsimezgė draugystė, kuri truko iki gyvenimo pabaigos. Šios draugystės tikslas buvo kartu stengtis eiti tikėjimo ir šventumo kelyje, nuolatos stengtis, atsiversti, kreiptis į kitus, sustiprinti viena kitą. „Stiprėti meilėje Dievui ir gigantiškais žingsniais bėgti tobulumo karjeroje“, rašoma viename 1807 metų jų laiške. Bičiulės tapo neformalios draugijos branduoliu. Žanai ištekėjus draugijos rūpesčiai teko daugiausia Adelei, kuri pati rūpinosi rodyti pavyzdį: pradėjo lankyti ligonius, vargšų šeimas, pilyje rengti skaitymo, rašymo ir katechezės pamokėles jų vaikams. Tuo metu užsimezgė ir kitos reikšmingos draugystės, kaip kad su kunigu misionieriumi Vilhelmu Juozapu Chaminade iš Bordo miesto.
Būdama apie dvidešimties metų amžiaus ir pati Adelė gavo santuokos pasiūlymą. Apsispręsti buvo sunku. Prieš akis buvo bičiulės Žanos laimingos santuokos ir šeimos pavyzdys, kita vertus, širdis krypo kitur. Kokia, Viešpatie, Tavo valia, klausė ji? Po svarstymų Adelė atsisakė santuokos pasiūlymo, pasirinkdama kitą kelią, kuris 1814 – 1817 metų laikotarpiu atvedė iki devynių moterų įžadų naujoje vienuolinėje bendruomenėje, beje, beveik slaptai, nes politinis klimatas vis dar buvo nepalankus ir grėsmingas.
Pagal galimybes vienuolija, kuri pradėjo augti, ėmėsi visokeriopos veiklos: švietimo, senelių ir ligonių globos, katechezių, dvasinio gyvenimo žadinimo. Adelė visur stengėsi rodyti gilaus tikėjimo, paprastumo, nuolankumo, uolumo pavyzdį. Vienas iš jos bruožų taip pat buvo mokėjimas išlaikyti sveiką pusiausvyrą tarp tikėjimo ir kitų gyvenimo sričių, kitaip tariant, sugebėjimas tikėjimą ir meilę artimui įgyvendinti ten, kur yra, kasdienėje aplinkoje, pagal turimas galimybes, pagal konkrečias aplinkybes, iki tos akimirkos, kai, po sveikatos problemos, Viešpats ją pašaukė pas save, sulaukus 39 metų amžiaus. (RK / Vatican News)
