Krikščionybė Afrikoje: mūsų dovana žmonijai yra bendruomeniška etika
Liepos pradžioje Ruandos sostinėje įvyko Visos Afrikos Bažnyčių Konferencijos generalinė asamblėja, kurion suvažiavo beveik tūkstantis dalyvių. Ši Konferencija yra didžiulė protestantiškų, anglikoniškų, ortodoksiškų ir vietinių krikščioniškų Bažnyčių bei bendruomenių ekumeninė sąjunga. Ji turi narių keturiose dešimtyse Afrikos kontinento valstybių, jai priklauso per 120 milijonų krikščionių. Ši asociacija taip pat yra glaudi Pasaulinės Bažnyčių tarybos partnerė: daug ją sudarančių bendruomenių yra abiejų ekumeninių tinklų nariai. Asamblėjoje Ruandoje taip pat dalyvavo Pasaulinės Bažnyčių tarybos generalinis sekretorius pastorius Olavas Fykse Tveitas. Galima pridurti, kad pastaraisiais dešimtmečiais protestantiškos bendruomenės juodajame kontinente smarkiai ūgtelėjo.
Įvadinį pranešimą skaitė pastorius Samuel Kobia, metodistas iš Kenijos, pats buvęs 2004 – 2009 metų laikotarpiu Pasaulinės Bažnyčių tarybos generaliniu sekretoriumi.
Pirmiausia jis pabrėžė, kad orumas nėra suteikiamas galingųjų malone, o įgimtas. Todėl visi žmonės yra vertingi. „Pripažįstant ir gerbiant visų žmogiškų būtybių orumą reiškia, jog neetiška jas išnaudoti ar jomis naudotis tarsi instrumentais dėl savo asmeninių tikslų arba interesų. Pagarba kitų orumui nėra susijusi su jų sugebėjimais arba pasiekimais. Tai taipogi reiškia, jog orumas negali būti atimtas. Tačiau gali būti ir dažnai yra paminamas, pažeminamas, suniekinamas. Tačiau ir tokiu atveju orumo siekis išlieka bendru visoms žmogiškoms būtybėms. Ir kai jūsų orumas yra sutrypiamas, instinktyviai norima jį apginti ir atgauti“, - pažymėjo metodistų pastorius.
Likus vos kelioms dienoms iki Nelsono Mandelos, Nobelio taikos premijos laureato, daugybei afrikiečių svarbios figūros šimto metų gimimo sukakties minėjimų, pastorius Kobia pacitavo jo 1964 metų pareiškimą apie jo gyvenimo „idealą“. Mandelos žodžiai itin gerai išreiškia orumo suvokime slypinčią jėgą ir drąsą. „Savo gyvenimą skyriau šiai afrikiečių kovai. Kovojau prieš baltųjų dominavimą ir kovojau prieš juodųjų dominavimą. Rėmiau idealą demokratiškos ir laisvos visuomenės, kurioje visi asmenys gyvena kartu santarvėje ir turi lygias galimybes. Tai idealas, dėl kurio aš viliuosi gyventi ir pasiekti. Bet jei reiktų, mano Viešpatie, tai idealas už kurį aš pasiruošęs mirti“. Praėjus trisdešimčiai metų nuo šių žodžių Mandela tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu Pietų Afrikos Respublikos prezidentu.
Orumo jėga yra tikra, tai akivaizdu kas kartą, kai asmenys pareikalauja savo teisės gyventi ir pabrėžia, kad gyvybė, Dievo dovana, yra šventa, kai žmonės pasiryžta rizikuoti dėl teisingumo visiems. Asmens orumas yra visų žmogaus teisių centre. Galiausiai, kaip parodo Biblija, orus asmuo nėra izoliuotas, tačiau nuo pat pradžių gyvena santykyje su Dievu ir artimu. Deja, taip pat gerai žinome, nuo pat Kaino pasikėsinimo į savo brolio Abelio gyvybę, kad šie santykiai gali būti sunkiai pažeidžiami. Todėl vienas iš Bažnyčių ir bendruomenių ekumeninio bendradarbiavimo uždavinių turi būti solidarumas aukoms, jų užtarimas ir gynimas, nepasiduodant pagundai tapti galingų valstybių, įtakingų politikų ar verslo atstovų iniciatyvų ar interesų vykdytojais. Ne tai atneš tikrą pokytį.
Afrikiečių orumo patvirtinimas ir apgynimas, pasak pastoriaus Kobia, išlieka didysis 21 amžiaus uždavinys, žvelgiant į skurdą ir kančias, kurias patiria kontinento tautos, į migracijos link Europos ar Izraelio kryžių. „Jei afrikiečių tautos suvoks alternatyvas, Afrika nebus pasmerkta skurdo vienatvei, nebus amžinai nublokšta be vilties. Dievo Dvasia padės Afrikai išvysti vilties žinias net ir už beviltiškumo sienų“, - sakė pranešėjas. Afrika, anot jo, neprivalo priimti sprendimų iš išorės, tačiau pati gali įžvelgti ko reikia jos žmonių orumui, kaip tai įvyko 20 amžiaus viduryje, pradėjus užbaigus kolonizacijos, išnaudojimo ir rasinio atskyrimo laikotarpį.
Kita vertus, perspėjo pastorius Kobia, žinome, kad „nesame nekaltos aukos. Tiesą pasakius, patys afrikiečiai šiandien negerbia, pažeidžia ir pamina savo brolių bei seserų vienybę“, nors jau praėjo septynios dešimtys metų nuo išsilaisvinimo judėjimo pradžios. Pastorius išvardijo eilę skaudžių iliustracijų: ksenofobinę afrikiečių prievartą prieš kitus afrikiečius Pietų Afrikos respublikoje, prievartą prieš moteris ir mergaites Kongo Demokratinėje Respublikoje, begalinį kraujo liejimą Pietų Sudane, ekstremistų pamišėlišką elgesį Somalyje ar Nigerijoje, prieš kurį nublanksta ir kolonijinių laikų žiaurybės, net ir taikioje Kenijoje dienraščiai primena apie pedofiliją ir kitus netoleruotinus pažeidimus. Mažumos praturtėjimas daugumos sąskaita taip pat nekelia pasididžiavimo. Tokia pagunda, pridūrė pastorius, neaplenkia ir kai kurių klero narių. Iš kitos pusės, pažvelgus dar plačiau, taip pat galima konstatuoti, jog tai ne vien Afrikos, bet visos žmonijos iššūkiai.
Afrika taip pat gali duoti: jos dovana visai žmonijai yra bendruomeninė etika, jos įsitikinimų ir vertybių sistemos, jos kuriamas santykių tinklas, kuris per dabartį sujungia praeitį su ateitimi. Tokia bendruomeniška etika yra Afrikos turtas, kuri jį turi maitinti, puoselėti ir dalintis su kitais, nuo intelektualų iki paprastų bendruomenių narių. Bažnyčios ir religinės bendruomenės savo teologija bei sielovada ją taipogi turi remti, nes ji apima visą žmogų per visą jo gyvenimą, pripažįstant jo orumą. „Aš esu, nes mes esame ir kadangi mes esame, esu ir aš“, citavo „ubuntu“, afrikietiškos minties ir etikos srovės pareiškimą pastorius Kobia. Šis posakis išreiškia pamatinį rūpestį vienas kitu, kurio trūksta daugiausia technologinės pažangos siekiančioje modernybėje. Yra žmogiškos egzistencinės patirties, kurios technologijos negali apčiuopti. Be rūpesčio vienas kiti liksime vieniši, tušti ir neužbaigti, nepaisant technologijų. Panašaus rūpestingo žvilgsnio reikia ir į visą aplinką, kuri nėra vien manipuliuojami ištekliai. (RK / Vatican News)
