Popiežius pasveikino Dievo Motinos komandų suvažiavimą Fatimoje
„Dievo Motinos Komandos yra dvasinis katalikų sutuoktinių judėjimas, savo narius buriantis į komandas bei siūlantis konkrečias priemones, padedančias poroms atrasti Dievo meilę ir ja dalintis su kitais. Dievo Motinos Komandos įkurtos tėvo Henri Caffarel prieš 50 metų Prancūzijoje, kad padėtų poroms brandinti santuokinį dvasingumą remiantis Santuokos sakramentu“, rašoma šio judėjimo interneto portale lietuvių kalba, kuriame taip pat paminima, jog iš Lietuvos į Fatimą ketino keliauti dešimt porų ir du kunigai.
Liepos 16-ąją, susitikimo pradžioje, apaštalinis nuncijus Portugalijoje arkivyskupas Rino Passigato perdavė popiežiaus Pranciškaus sveikinimo žodžius ir mintis apie pagrindinę suvažiavimo temą apie „Sūnų paklydėlį“.
„Bažnyčia smerkia nuodėmę, nes turi sakyti tiesą, tačiau tuo pat metu apkabina nusidėjusį, kuris tai pripažįsta, prisiartina prie jo ir kalba jam apie begalinį Dievo gailestingumą. Kokią didelę viltį ir džiaugsmą mums teikia palyginimas apie Sūnų paklydėlį. Jame kalbama ne vien apie priėmimą arba atleidimą, bet ir „šventę“ dėl sugrįžtančių sūnų (žr. Lk 15,32). Šventasis Tėvas kviečia visus ir kiekvieną atpažinti save nutolusiame sūnuje, sugrįžusiame pas Tėvą, kuris nesutrinka ir jam sugražina sūnaus orumą. Sujaudinti tokio gerumo leiskime širdžiai pasakyti - štai koks yra Viešpats! Aš esu nusidėjėlis, nusidėjėlė. Jaučiuosi toks ir toks esu. Aš nutolau, tūkstančiais būdų sprukau nuo meilės, tačiau dabar noriu atnaujinti sandorą. Man reikia Tavęs, išgelbėk mane Viešpatie! Priimkite, dar kartą, į savo išganančias rankas“.
Šios ant kryžiaus išskėstos rankos, pažymima nuncijaus skaitytame sveikinime, įrodo, jog niekas nėra atstumiamas nuo Dievo meilės, nuo Tėvo gailestingumo. Jis nei vieno nenori prarasti, jis nesitaiko su praradimais: vyro, žmonos, artimųjų, vaikų... Jėzaus akyse nei vienas nėra galutinai prarastas, tačiau tik dar nesurastas. Ir mus Jis skatina leistis į paieškas. Nes jei norime sutikti Viešpatį, turime eiti ten, kur Jis mus nori sutikti, o ne mes Jį: o Ganytoją sutiksime ten, kur yra nuklydusi avis. Eidamas ieškoti vienos paklydusios avies, Ganytojas ragina ir likusias devyniasdešimt devynias siekti kaimenės susivienijimo. Ir kai taip įvyksta, jis ne vien parneša ant pečių paklydusią avį, tačiau švenčia su draugais, kaimynais ir visa kaimene.
„Motinos Mergelės paimti už rankos, jos žvilgsnio lydimi, galime džiugiai šlovinti Dievo gailestingumą. Galime pasakyti: mano siela gieda, Tau, Viešpatie! Gailestingumas, kurį parodei savo šventiesiems, pasiekė ir mane. Dėl puikybės širdyje gyvenau išsiblaškęs, su savo ambicijomis ir interesais, tačiau negavau jokio sosto, o Viešpatie. Vienintelė galimybė man save išaukštinti yra tokia: kad Tavo Motina mane paimtų už parankės, pridengtų savo apsiaustu ir pasodintų šalia Tavo Širdies“, - skaitė nuncijus Passigato popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasakytus 2017 metų gegužės 12 dienos maldos budėjime, lankantis Fatimoje, kurią šiomis dienomis buvo užplūdusios Dievo Motinos komandos iš viso pasaulio. Visoms joms buvo perduotas Šventojo Tėvo palaiminimas.
„Čia, kartu, dalinsimės intuicijomis, tirsime kelius ir, visų pirma, melsimės kartu, mąstydami apie savo atsakomybę Bažnyčioje ir pasaulyje, priimdami gailestingumo dovaną iš Tėvo, atleidimo gydomąją galią. Kiekvienas iš mūsų į šią piligrimystę atvyko su sava istorija, poreikiais, mintimis ir troškimais, taip pat atvira širdimi ir pasiryžimu ją pripildyti švelnumu, nes taip pat esame šalia Motinos, kuri mūsų laukia ir atidaro duris, kad už rankos palydėtų į Tėvo puotą, kuri mums paruošta, į kurią mes pakviesti. Tai bus šventė, kurioje švęsime gyvenimą, atleidimą ir išlaisvinimą nuo visko, kas mus pavergia“, suvažiavimo pradžioje sakė sutuoktiniai To ir Ze Moura Soares, kuriems buvo patikėtas jo organizavimas ir sklandi eiga.
Šešių dienų programoje pagrindinė tema apie „Sūnų paklydėlį“ buvo suskaidyta į kelias mažesnes, kurios žingsnis po žingsnio perteikia evangelinio palyginimo akcentus. Liepos 17-ąją kalbėta apie laisvę, liepos 18 apie pasimetimą ir blaškymąsi, liepos 19-ąją apie apgailestavimą, liepos 20-ąją apie gailestingumą ir, paskutiniąją, liepos 21-ąją dieną apie šventę, po, beje, šventiško buvimo kartu išvakarėse.
Kiekvienos dienos programoje: malda, meditacija, konferencijos, buvimas tarpusavyje. Tarp konferencijų vedėjų – ganytojai, kaip kad Lisabonos patriarchas kardinolas Manuel do Nascimento Clemente arba kardinolas Peter Turkson, Tarnavimo visapusiškai žmogaus pažangai dikasterijos prefektas. Bet taip pat pačių šeimų liudijimai apie gyvenimą, labai konkretų, kasdienišką, neretai iš tiesų sunkų, kurio neaplekia liga ar mirtis. Tačiau taip pat apie Dievo buvimą ir veikimą, tokį pat konkretų, kasdienį ir padedantį įveikti sunkiausius dalykus. (RK / Vatican News)
