Konferencija apie ortodoksų dvasingumą. Popiežiaus sveikinimas

Bažnyčių vyresniųjų sveikinimai

Bose vienuolyno rengiamos konferencijos pelnė didelį Bažnyčių pripažinimą, kaip tai liudija sveikinimai. Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin telegrama perdavė Šventojo Tėvo palinkėjimus.

Telegramoje priduriama, jog popiežius „ragina svarstyti kaip tikras atpažinimas, apie kurį šv. Paulius kalba kaip apie vieną iš Dvasios dovanų, reikalauja save ugdyti pagal Dievo kantrybę ir jos ritmą, kuris nėra toks, kaip mūsų. (...) ieškoti asmeninių ir bendruomeninių atpažinimo kriterijų, būtinų Dievo valios, kurioje glūdi gyvenimo pilnatvė, atpažinimui“.

Konferencijos dalyviai taip pat gavo Konstantinopolio ekumeninio patriarcho, ortodoksų primo, Serbijos ir Rumunijos ortodoksų patriarchų, anglikonų primo ir kitų Bažnyčių vyresniųjų sveikinimus.

Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus citavo Bizantijos laikų šventojo, mistiko pasauliečio, Mikalojaus Kabasilo žodžius, jog tam, kad „pažintume Kristų gavome mąstymą, kad bėgtume link jo – troškimą ir atmintį, kad nešiotumėmės Jį savyje. Kai buvome lipdomi, jis buvo archetipas“. Tad atpažinimas yra Bažnyčios gyvenimo dalis, jos steigėjo Dievo dovana. Atpažinimas, toliau priduria ortodoksų ganytojas, taip pat yra savųjų ribų ir mūsų nuodėmių pažinimas, įsitikinimas, jog krikščioniškas tobulumas susideda iš atsivertimo ir gilaus nuolankumo. Tad ir Bažnyčia, nusidėjėlio atgaila, Išpažinties sakramentas turi būti labiau panašūs į „ligoninę“ nusidėjėliui, nei į jo „teismą“, kuriame legalistinis akcentas užgožia nuodėmių atleidimo ir atsivertimo aspektą. 

Ekumeninis darbas taip pat yra „atpažinimas“

Kardinolas Kurtas Kochas, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas, savo sveikinimo mintis susiejo su atvaizdu, kuris yra parinktas kaip šiemetinės konferencijos simbolis. Tai mozaika iš nuostabios Monrealio bazilikos, pietų Italijoje, vaizduojanti apaštalo Tomo abejonę dėl Jėzaus prisikėlimo ir Viešpaties kvietimą paliesti jo žaizdą. Tomas paliečia šią žaizdą, patvirtina ją savo patirtimi, interpretuoja ją ir pasirenka tikėjime, išpažindamas „Mano Viešpats ir mano Dievas!“. Patirtis, interpretacija, pasirinkimas – tokie yra Tomo atpažinimo kelio matmenys.

Pasak kardinolo Kocho, pats ekumeninis darbas eina panašiu keliu. Krikščionių susiskaldymas yra Kristaus žaizdos, kurios paliečiamos ekumeniniu darbu. Šis darbas, savo ruožtu, apima dvasinį, teologinį ir sielovadinį atpažinimą bei interpretaciją. Ekumeniniame darbe pripažįstamos kito dovanos, taip pat gilinamasi į skilimo priežastis, stengiantis atpažinti, kur autentiška doktrina, o kur socialiniai veiksniai. Galutinis siekis yra sąlygos, kurios leistų pasirinkti vienybę.

Kuo daugiau sumaišties, tuo svarbesnis „menas rinktis“

Vieną iš įvadinių pranešimų skaitęs t. Enzo Bianchi, Bose vienuolyno steigėjas, pastebėjo, jog „atpažinimo“ sąvoka, nepaisant jos svarbos Bažnyčios gyvenimui, buvo kiek primiršta, tačiau popiežiaus Pranciškaus pontifikate nuolatos primenama: tiek jo pasisakymuose, tiek visuotinės Bažnyčios gyvenimo įvykiuose, kaip kad minėtas Vyskupų Sinodas apie atpažinimą ir jaunimą, kuris vyks spalio 3 – 28 dienomis. Atpažinimas nėra ir neturi būti rezervuotas dvasininkams, vienuoliams ar ganytojams, jis yra svarbus kiekvienam tikinčiajam, kuris stengiasi savo gyvenimą gyventi iš tiesų krikščioniškai. Jei atpažinimą pavadinsime „menu pasirinkti“, tai šis menas svarbus ir netikintiems ar kitų religijų išpažinėjams, kurie gyvenime nenori būti vien stebėtojai, nešami pasroviui, tačiau sąmoningai ir atsakingai priimti nuostatas arba veiksmus.

Tai išreiškia pats „atpažinimo“ terminas lotynų kalba, „discernere“, priminė t. Bianchi, susidedantis iš dviejų dalių. „Dis“ reiškia „tarp“, „cernere“ –  „aiškiai pamatyti, įžiūrėti“.

Šio meno labai reikia šiandien, kai virsmą patiria ne vien tikėjimas, bet ir visa visuomenė, etika, kultūra, įprastinės taisyklės. Mūsų epocha pasižymi didelėmis permainomis, sudėtingumu ir neužtikrintumu, kurie tarsi paralyžiuoja moterų ir vyrų pasirinkimus, nubloškia juos bendrame sraute. Tai rizikuoja virsti paviršutiniškumu ir abejingumu, kurie yra barbarybių preliudas.

Krikščioniškas atpažinimas

„Žinoma, egzistuoja atpažinimo kriterijai: viena vertus, reikia statydinti savo vidujumą, kad gyvenimas būtų įtakojamas ne vien instinktų, bet ir tikros laisvės, sąlygotos ir vis tik realios. Antra vertus reikia ieškoti bendro gėrio, kito gėrio, skaitant ir interpretuojant istoriją ir jos ženklus. Krikščionis tarp kitų kriterijų pirmenybę teikia šventajame Rašte esančiam Dievo Žodžiui“, - sakė t. Bianchi, primindamas, jog kiekvieno žmogaus širdyje veikia Dvasia. (RK / Vatican News)