Trečiadienį minima Gvadalupės Švč. M. Marija
Per šias šventes didžiulės maldininkų minios aplanko Gvadalupės šventovę Meksikoje. Popiežius Pranciškus Gvadalupės Marijos šventę kasmet pamini kartu su Romoje gyvenančiais imigrantais iš Lotynų Amerikos. Ir šių metų gruodžio 12-osios, trečiadienio, vakarą jie susirinks į popiežiaus aukojamas Mišias Šv. Petro bazilikoje.
Iki kolonizacijos nemažą dalį dabartinės Meksikos teritorijos valdė actekai, kurie turėjo sukūrę palyginti aukštą civilizaciją. Vis dėlto šautuvais ir patrankomis ginkluoti ispanai labai greit užkariavo actekų valstybę. Ispanų užkariautoje teritorijoje nesunkiai pritapo krikščionybė. Krikščioniškas monoteizmas actekams pasirodė pranašesnis už anksčiau jų praktikuotą nelabai apibrėžtą politeistinę religiją, kuri, beje, reikalavo kruvinų žmonių aukų. Kad ir kaip būtų buvę, krikščionybė greit paplito ir vos dešimčiai metų praėjus nuo užkariavimo įvyko vienas svarbiausių Meksikos krikščioniškosios istorijos įvykių – 1531 m. gruodžio 9 d., šeštadienio rytą, Gvadalupėje apsireiškė Mergelė Marija. Tą dieną 57 metų actekas, neseniai tapęs krikščioniu ir per krikštą gavęs naują ispanišką vardą Juan Diego (Jonas Didachas), ėjo į katekizmo pamoką. Jam pasirodė nuostabaus grožio moteris tradiciniais actekų rūbais ir užkalbino jį actekų kalba. „Aš esu Motina tikrojo Dievo, kuris viską sutvėrė ir viskam davė gyvybę”, – pasakė Švenčiausioji Mergelė. „Eik pas Meksiko vyskupą ir pasakyk jam, kad pastatytų šventovę, iš kurios aš galėčiau rūpintis šios žemės vaikais, juos mylėti ir atjausti, nes aš esu Gailestingumo Motina.“ Taip atsirado Gvadalupės šventovė, pagrindinė Meksikoje ir viena svarbiausių visoje Amerikoje. Dievo Motiną Gvadalupėje matęs Juan Diego 2002 m. popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Meksikoje metu buvo paskelbtas šventuoju.
2016 m. vasario 13 d. Gvadalupės šventovę aplankė ir popiežius Pranciškus (daug kartų ir anksčiau joje buvęs kaip kunigas ir vyskupas). „Kai apsilankome šioje šventovėje, – prieš beveik trejus metus kalbėjo Pranciškus, – ir mums gali nutikti tai, kas nutiko Jonui Didachui. Mes žiūrime į Mariją iš mūsų konkretaus gyvenimo perspektyvos, žiūrime į ją iš savo skausmo, baimės, liūdesio ir sielvarto. Žiūrime į ją ir sakome: „Esu paprastas žmogus. Ką gi aš galiu padaryti?“ Žiūrime į ją iš savo bejėgiškumo ir nusivylimo, kartais netgi praradę viltį, kad kas nors gali pasikeisti į gera. O vis dėlto turime tikėti, kad verkiančiųjų ašaros niekada nenueina veltui, kad tyli malda visada kyla į dangų ir kad Marija kiekvieną žmogų apgaubia savo apsiaustu. Jai padedant, Dievas tampa mūsų broliu ir bendrakeleiviu, kartu su mumis neša kryžių ir neleidžia, kad mūsų skausmai mus sugniuždytų“, – kalbėjo Pranciškus Gvadalupės šventovėje. (JM / VaticanNews)
