Nuo „like“ iki „amen“. Žinia medijų dienai
Tinklo ir bendruomenės metaforos
Popiežiaus žinioje pažymima, jog virtuali erdvė persmelkė kasdienio gyvenimo erdvę taip, kad jų jau nebegalima suvokti atskirai. Internetas yra mūsų laikų išteklius, anksčiau neįsivaizduotų žinių ir santykių versmė. Tuo pat metu daug ekspertų perspėjo dėl rizikų, kurios gresia autentiškos informacijos paieškoms ir sklaidai.
Jei internetas suteikia išskirtines prieigos prie informacijos galimybes, tai jis yra ir vieta, kurią labiausiai paveikia dezinformacija, sąmoningas ir tikslingas faktų bei tarpasmeninių santykių iškraipymas, dažnai virstantis diskreditavimo forma. Jei socialiniai tinklai padeda mums susiekti, atrasti ir padėti vieni kitiems, tai tuo pat metu gali pasiduoti asmeninių duomenų manipuliacijoms dėl ekonominių ar politinių tikslų, negerbiant asmens ir jo teisių. Ketvirtadalis jaunuolių yra nukentėję nuo kibernetinių patyčių.
Internetui dažnai yra taikoma „tinklo“ metafora: tinklas yra sudarytas iš įvairiomis kryptimis einančių gijų ir mazgų, jame nėra centro ir hierarchijos, vertikalios struktūros. Antropologinėje plotmėje „tinklo“ metaforą galime sugretinti su „bendruomene“: šis žodis taip pat turi daug prasmių. Bendruomenė yra stipri tada, kai jos nariai susiję ir solidarūs, pasitiki vieni kitais, siekia bendrų tikslų, dialoguoja ir elgiasi atsakingai.
Akivaizdu, kad „socialinių tinklų bendruomenė“ savaime nėra bendruomenė. Dažnai tokios bendruomenės tėra silpnais ryšiais susijusios individų grupės. Dažnai jų tapatybė yra apibrėžiama buvimu prieš kažką: čia sau vietos suranda ir etniniai, religiniai, lytiniai stereotipai. Dažnai virtuali erdvė ne sujungia, bet paskatina beribį individualizmą, gali nuvesti iki neapykantos.
Interneto tinklas padeda susitikti su kitais, bet taip pat gali sustiprinti izoliavimąsi. Iš galimybių tinklo tapti „voratinkliu“, kuriame įstringame, iš lango į pasaulį tapti demonstruojamos savimeilės vitrina, sukurti iliuziją, jog santykiams visiškai pakanka virtualaus matmens, kaip ir „atsiskyrėlių“ reiškinį, kurie jaučiasi visai svetimi visuomenei.
Ši daugiaformė ir slidi tikrovė, kuri kelia įvairius etinius, socialinius, politinius, juridinius, ekonominius klausimus, neaplenkia ir Bažnyčios. „Kol vyriausybės ieško teisinio reguliavimo kelių, kad išgelbėtų pradinę laisvo, atviro ir saugaus tinklo sampratą, visi turime galimybę ir esame atsakingi už jo gerą naudojimą“, – rašo popiežius.
Vieni kitų nariai
Galimas atsakymas yra trečiojoje – kūno ir jo narių – metaforoje, kurią naudoja Paulius, kai kalba apie asmenų tarpusavio santykius ir vienybę. „Pametę melagystę, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai“ Ef 4,25), – ragina apaštalas. Tiesa kuria bendrystę ir bendrumą, o melas yra egoistiškas nepripažinimas, jog priklausome tam pačiam kūnui. Krikščionys save pripažįsta dalimi Kūno, kurio galva yra Kristus. Šioje perspektyvoje kiti nėra galimi konkurentai ar priešai, bet asmenys ir broliai, nors ir skirtingi. Krikščionys tiki, kad yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Jis save apreiškė ne kaip Vienatvę, o kaip dieviškųjų asmenų Meilės bendrystę. Todėl ir mes jaučiame santykio, bendrystės, bendruomenės nostalgiją. Pats tikėjimas, kad būtų tikras, turi būti santykis su Trejybe.
Jei tokioje perspektyvoje suvoksime interneto „tinklą“, jis taps resursu: papildys susitikimus akis į akį, išplės galimybes būti kartu. Kai šeima naudojasi internetu, kad vėliau susitiktų kartu prie stalo, kai bažnytinė bendruomenė koordinuoja savo veiksmus internete, kad vėliau kartu švęstų Eucharistiją – tada „tinklas“ tarnauja bendrystei ir vienybei. Tokio tinklo norime: ne kaip spąstų, bet kaip išlaisvinimo ir laisvų asmenų bendravimo.
„Pati Bažnyčia yra eucharistinės bendrystės audžiamas audinys, kuriame vienybė remiasi ne „like“ (patinka mygtuku – red.), bet tiesa ir „amen“, kuriuo kiekvienas įsijungia į Kristaus Kūną, priimdamas kitus“, – rašo popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)
