Sausio 17-oji – krikščionių ir žydų dialogo diena
Pamatą naujiems santykiams ir dialogui padėjo Vatikano II Susirinkimas, paskelbęs deklaraciją „Nostra aetate“, raginančią katalikus geriau susipažinti su judaizmo išpažinėjais. Tai savo ruožtu pareikalavo ir kiek pakoreguoti savo tapatybę, mūsų krikščioniškąją tapatybę išgyventi per Izraelio slėpinį, tai yra pašaukimą būti Dievo tauta.
Labai svarbus įvykis dvišalių santykių istorijoje buvo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Romos sinagogoje 1986 m. Tąkart popiežius judaizmo išpažinėjus pavadino krikščionių vyresniaisiais broliais. Jonas Paulius II 1998 m. taip pat paskelbė dvišaliams santykiams fundamentalų dokumentą „Mes atsimename. Šoa apmąstymas“. Prieš didįjį 2000 metų jubiliejų paskelbtame dokumente, peržiūrėdama savo istorinę atmintį ir apgailėdama klaidas, Bažnyčia nenutylėjo ir dviprasmiškumais bei aplaidumu pažymėto savo santykio su žydų tautą ištikusia holokausto tragedija. Dvidešimtajame amžiuje žmonija išgyveno daug baisių sukėtimų ir žiaurumo, kurių pats baisiausiais buvo nacistinio režimo bandymas sunaikinti visą žydų tautą, buvo rašoma dokumente. Kai naciai pradėjo persekioti žydus, ne visi krikščionys suskubo jiems padėti. Daugelį stingdė represijų baimė. Tačiau daugeliu atvejų naciai pasinaudojo krikščionių sąmonėje tūnojusiu senu religiniu antijudaizmu.
Bažnyčia nuo pat pradžių yra susigiminiavusi su žydų tauta, dėl to jos pareiga atsiminti santykių su žydais praeitį, matyti ir tai, kas joje buvo bloga, dėl ko turime gėdytis ir atgailauti. Mes, krikščionys, visada turime atsiminti, kad žydai yra mūsų vyresnieji broliai, kad Jėzus, Mergelė Marija, visi apaštalai gimė žydų tautoje. Vardan broliškos ateities Bažnyčia pagarbiai ir su gailesčiu mini baisią žydų tautos tragediją. Mums visiems ji tebūna įspėjimas, kad užnuodytos antijudaizmo sėklos niekada daugiau neišleistų šaknų žmonių širdyse, buvo sakoma dokumente.
Dialogą su žydais ta pačia dvasia tęsė ir popiežius Benediktas XVI. Susitikimai su žydų bendruomenėmis buvo kone neatskiriami kiekvienos apaštališkosios kelionės elementai. Didžiausio atgarsio sulaukė Benedikto XVI apsilankymas Aušvico lageryje 2006 m. Vėliau, viename susitikimų prisimindamas tą įtaigos ir maldingos įtampos kupiną momentą, jis kalbėjo: „Toje baugioje vietoje pasijutau kaip Jobas, išsigandęs, kad Dievas apleido, bet kartu tvirtai įsitikinęs, kad ir tylėdamas jis nepaliauja būti su mumis. Ir kaip tik tą akimirką danguje pasirodė vaivorykštė. Ta vaivorykštė buvo tarsi atsakymas: Aš Esu ir mano pažadas, sandora, kurią sudariau po tvano, galioja ir šiandien."
Ir popiežius Pranciškus, vos kelioms dienomis praėjus po išrinkimo, pasveikino Romos žydų bendruomenę ir paprašė jos maldos, o 2016 m. aplankė Romos sinagogą ir dar kartą patikino, kad Katalikų Bažnyčia yra pasiryžusi šalinti visus iš sudėtingos praeities paveldėtus nesusipratimus ir siekti kuo geresnių santykių su žydais, su kuriais mus sieja buvimas Dievo tauta.
Vienas naujausių pagarbos ženklų žydų tautai ir jos išgyventai tragedijai buvo popiežiaus Pranciškaus apsilankymas prie stelos, pastatytos Vilniaus geto sunaikinimui atminti. Lankydamasis Lietuvoje pernai rugsėjo 23-ąją popiežius Pranciškus tylia malda pagerbė Lietuvoje nužudytų žydų atminimą. (JM / VaticanNews)
