24 valandos Viešpačiui. „Nė aš tavęs nepasmerksiu“
Šią tradiciją prieš penkerius metus įvedė popiežius Pranciškus. Pirmą kartą „24 valandos Viešpačiui“ buvo švenčiamos per 2014 m. gavėnią. Nuo to laiko kasmet penktadienį prieš ketvirtąjį gavėnios sekmadienį Šv. Petro bazilikoje popiežius vadovauja atgailos liturgijai, po kurios keliose Romos bažnyčiose vyksta visą parą trunkančios eucharistinės adoracijos.
Popiežiaus Pranciškaus vadovaujamos šiemetinės atgailos pamaldos Šv. Petro bazilikoje prasidės penktadienį, kovo 29-ąją, 17 val. Romos laiku. Pamaldos prasidės Žodžio liturgija, Gailesčio aktu ir visų dalyvių kartu kalbama „Tėve mūsų“ malda. Po to pamaldų dalyviai turės galimybę atlikti individualią išpažintį. Klausyklose penitentams patarnaus kelios dešimtys nuodėmklausių. Taip pat ir popiežius atliks išpažintį, o po to ir pats klausys kelių penitentų išpažinčių. Pamaldos baigsis padėkos malda ir Šventojo Tėvo suteiktu palaiminimu. Po to keliose Romos miesto centro bažnyčiose visą naktį ir beveik visą šeštadienį vyks Švenčiausiojo sakramento adoracijos. „24 valandos Viešpačiui“ Romoje bus užbaigiamos Mišiomis šv. Jono Pauliaus II įsteigtoje Romos diecezinėje Gailestingumo šventoje – Šv. Dvasios bažnyčioje, netoli Vatikano.
Prieš penkerius metus įvesdamas „24 valandų Viešpačiui“ tradiciją popiežius Pranciškus paragino prie jos prisijungti visas pasaulio vyskupijas, paprašė vyskupų, kad tokios pat pamaldos penktadienį ir šeštadienį prieš ketvirtąjį gavėnios sekmadienį būtų rengiamos visose vyskupijose.
Su šia maldinga tradicija buvo susiję ir neseniai visoje Bažnyčioje švęsti Gailestingumo šventieji metai. Apie jų paskelbimą popiežius Pranciškus primą kartą pranešė 2015 m. kovo 13 d. per antrąsias „24 valandas Viešpačiui“.
Kasmet švenčiamos „24 valandos Viešpačiui“ turi savo specifinę temą. Šiemet – tai Evangelijos pagal Joną eilutė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu“. Popiežius siūlo apmąstyti evangelisto Jono pasakojimą apie Jėzaus susitikimą su nusidėjėle ir jos kaltintojais.
„Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 3–11).
