Mirtis kankinio akimis: vartai į amžiną dovanojimąsi

Irako chaldėjų apeigų katalikai kovo 13 dieną paminėjo Pauloso Faraj Rahho, Mosulo chaldėjų arkivyskupo, vienuoliktąsias kūno suradimo metines.

Paulos Faraj Rahho antro pagal dydį Irako miesto Mosulo arkivyskupu buvo paskirtas 2001 metais ir rūpinosi maždaug 20 000 tikinčiųjų, gyvenančių dešimtyje parapijų. Vis labiau įsivyraujant ekstremizmui, arkivyskupas kartu su parapijiečiais pakentė visus grasinimus. Tačiau nuo grasinimų netrukus pereita prie veiksmų: 2006 metų spalį Mosule pagrobtas ir nukirsdintas sirų ortodoksų kunigas Paulos Eskander. 2007 metų birželį kulkomis suvarpytas chaldėjų kunigas Ragheed Ganni ir tys subdiakonai Basman, Wahid, Gassan. Kun. Ganni buvo arkivyskupo Faraj Rahho sekretorius ir draugas.

Patį arkivyskupą 2007 metų kovą bandyta pagrobti Mosulo senamiestyje, tačiau tą kartą nusikaltėliams kažkas sutrukdė. Pokalbyje su vienu žurnalistu, kuris pasiteiravo ar jis neketina pasitraukti į saugesnę zoną, Faraj Rahho tvirtai pasakė, kad „išvyks paskutinis“ ir kad nepaliks tikinčiųjų vienų. Praėjus kelioms dienoms po šio interviu, 2008 metų vasario 29-ąją, užpuolikų grupė sustabdė chaldėjų ganytojo automobilį, nušovė tris jaunus krikščionis,  subdiakoną Faris ir dar du saugumo sumetimais su arkivyskupu buvusius vyrus, Rami ir Samirą, patį arkivyskupą pagrobė. Prie chaldėjų maldos už arkivyskupą prisidėjo ir popiežius Benediktas XVI, kovo 2 dienos „Viešpaties Angelo“ maldoje meldęs už jo išlaisvinimą, už žuvusių amžinąjį atilsį ir taiką visame krašte.

Po keliolikos dienų, sulaukus anoniminio skambučio, arkivyskupas Paulos Faraj Rahho buvo surastas negyvas, įmestas į duobę Mosulo apylinkėse.

Viename tekste, kuris buvo pavadintas arkivyskupo dvasiniu testamentu, Paulos Faraj Rahho rašė, jog „nė vienas negyvename dėl savęs pačių ir nė vienas nemirštame dėl savęs pačių, nes jei gyvename, tai dėl Viešpaties ir jei mirštame, tai dėl Viešpaties. Esame Viešpaties, kai gyvename ir kai mirštame.

Mirtis yra baisi tikrovė, baisesnė už bet kurią kitą ir kiekvienas ją turės patirti. Žmogus, kuris dovanoja savo gyvenimą, save patį, savo buvimą ir viską, ką turi Dievui ir kitam žmogui, tokiu būdu išreiškia gilų tikėjimą Dievu ir savo pasitikėjimą Juo. Amžinasis Tėvas rūpinasi visais ir nedaro blogo niekam, nes jo meilė begalinė. Jis yra Meilė ir taip pat tėvystės pilnatvė. Taip reikia suprasti ir mirtį: mirti reiškia nutraukti dovanojimąsi Dievui ir kitam šiame gyvenime, kad atsivertų naujas ir begalinis dovanojimasis, be dėmės (kitame gyvenime). Gyvenimas yra visiškas atsidavimas į Dievo rankas. Per mirtį šis savęs atidavimas tampa begaliniu amžinajame gyvenime.

Prašau visų jūsų būti atvirais mūsų broliams musulmonams, jazidams ir visiems mūsų mylimos tėvynės vaikams; bendradarbiauti kartu ir kurti tvirtus meilės ir draugystės ryšius tarp mūsų mylimo krašto, Irako, vaikų“, – rašė arkivyskupas kankinys Paulos Faraj Rahho. (RK / Vatican News)