Naujo ispano palaimintojo krikščioniškas gyvenimas ir heroizmas
„Jo kaip gydytojo, mero, žurnalisto gyvenime galime apčiuopti aiškią ir nuoseklią krikščioniško gyvenimo giją, nenutrūkstantį atvirumą brolių poreikiams. 1936 metų vasarą prasidėjus religiniam persekiojimui palaimintasis Marianas aiškiai žinojo, kad rizikuoja savo gyvybe, nes visiems buvo žinomas dėl tikėjimo ir karšto apaštalavimo parapijinėse pasauliečių asociacijose, dosnios tarnystės paskutiniesiems. Dėl tokio atvirai evangelinio gyvenimo būdo kovotojams jis buvo katalikų religijai atstovaujanti vieša figūra. Todėl buvo sugautas ir nužudytas Kristaus priešų: už tikėjimą į Jėzų sumokėjo areštu, įkalinimu ir smurtine mirtimi, didžiausios gyvenimo aukos metu buvo 39 metų amžiaus“, – šeštadienį, kovo 23 dieną, Ispanijoje, gilias istorines šaknis, siekiančias Romos imperiją, turinčiame Taragonos mieste sakė kardinolas Angelo Becciu, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.
Marianas gimė 1897 kovo 24 dieną. Mokykloje pasiekęs puikių rezultatų 1914 metais pradėjo medicinos studijas Barselonos universitete, 1921 metais gavo gydytojo ir chirurgo diplomą. 1922 metais susituokė su Dolores Sans i Bové, įsikūrė Arbecos miestelyje, kuriame tuo metu gyveno per tris tūkstančius gyventojų, ir čia ėmė praktikuoti gydytojo profesiją. Su žmona susilaukė penkių vaikų: pirmagimis, deja, greitai mirė, o paskutinioji dukra gimė 1935 metais.
Jau studijų universitete metu palaimintasis Marianas pradėjo aktyvią kataliko žurnalisto veiklą, Arbecoje kuriam laikui vadovavo vietinio laikraščio leidybai, o 1924 – 1930 metais buvo išrinktas miestelio meru. Gydytojas aktyviai dalyvavo vietinės parapijos maldos ir karitatyvinių darbų asociacijose, beveik kiekvieną vakarą kalbėjo rožinį su šeima, ne vienam vargšui, kuris negalėjo susimokėti už gydymą, pats į kišenę įdėdavo ar po pagalve palikdavo pinigų. Tad nenuostabu, kad miestelyje jis buvo gerbiamas žmogus ir mylimas medikas.
Nuo 1931 metų Ispanijoje pradėjo kilti socialinė ir politinė įtampa, kuri po kelerių metų virto pilietiniu karu. Tačiau bažnyčių padegimai ar nuniokojimai, grasinimai dvasininkams ir aktyviems pasauliečiams prasidėjo gerokai anksčiau. Grėsmei augant medikui ir jo šeimai buvo pasiūlyta išsikelti į saugesnį Saragosos miestą. Tačiau pusiaukelėje Marianas apsisuko – jis pajuto, jog negali apleisti savo ligonių. Tuo pat metu nuolatos kontempliavo kankinystės galimybę ir kalbėjo maldą už „gerą mirtį“.
Ši jį pasitiko 1936 metų rugpjūčio 13-ąją. Kovotojai atėjo į jo namus, kitų šeimos narių akyse išsivedė, trumpam uždarė į areštinę su kitais penkiais miestelio vyrais, vėliau visus nugabeno atokiau nuo miestelio ir sušaudė be jokio teismo, stebint apylinkių žmonėms. Visomis šiomis valandomis Marianas meldėsi, kalbėjo atgailos aktą, pasakė, kad atleidžia savo žudikams, kvietė melstis ir kitus pasmerktuosius. Ant lapelio surašė sunkiausių ligonių vardus ir paprašė jį perduoti kitam miestelio gydytojui. Prieš mirtį vienas iš budelių, norėdamas užtildyti maldą, šautuvo buože smogė į burną, išmušdamas kelis dantis. Po egzekucijos kūnai buvo apipilti benzinu ir padegti. Kitą dieną aukų artimiesiems pavyko atgauti kai kuriuos jų daiktus.
Tuo tarpu Barselonos dienraštyje „La Rambla“ buvo pranešta, jog kovotojai sėkmingai apsigynė nuo fašistų pasalos, nukaudami užpuolikus, tarp kurių Arbecos gydytoją.
Nuoseklus, nedrungnas krikščioniškas gyvenimas, žmogus, nesuklupęs išbandymo akimirką: tokį pavyzdį mums teikia, anot kardinolo Becciu, naujasis palaimintasis. (RK / Vatican News)
