Bulgarijos ortodoksai susitiks su popiežiumi, tačiau kartu nesimels
Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčios komunikate nurodoma, kad pagrindiniai popiežiaus vizito įvykiai yra visų pirma derinami su Bulgarijos valstybės institucijomis. Patriarchas Neofitas ir Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčios sinodo nariai yra pasirengę priimti popiežių Pranciškų gegužės 5 dieną. Patriarchalinės šv. Aleksandro Nevskio katedros aplankymas taip pat įmanomas, tačiau be bendros liturgijos, bendros maldos. To, pasak bulgarų Ortodoksų Bažnyčios vyresniųjų, neleidžia jų kanonai.
Šis pareiškimas atspindi vienuoliktojo amžiaus skilimo tarp Vakarų (Romos) ir Rytų (Konstantinopolio ir kitų) Bažnyčių pasekmes. Ši skilimo žaizda pradėta gydyti po Vatikano II Susirinkimo, kuriame apsvarstyta, pasverta ir priimta ekumenizmo perspektyva. Krikščionių tarpusavio vienybė yra Viešpaties troškimas, o jų susiskaldymas yra papiktinimas tiek krikščionims, tiek nekrikščionims, darantis didžiulę žalą Jėzaus mokinių misijai.
Praktinis ekumenizmo kelias yra sunkus. Per pusę amžiaus pasiekta daug pažangos taikantis su ortodoksais, gydant istorinės atminties skaudulius. Esminis žingsnis buvo abipusės ekskomunikos tarp Romos Bažnyčios ir Konstantinopolio Bažnyčios atšaukimas. Tai padaryta popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro parašais 1965 gruodžio 7 dieną.
Bendroje deklaracijoje abu ganytojai išreiškė įsitikinimą, jog „dieviška malonė veda Romos Katalikų Bažnyčią ir Ortodoksų Bažnyčią, kaip ir visus krikščionis, įveikti tarpusavio skirtumus ir iš naujo tapti „viena“, kaip Viešpats Jėzus prašė Tėvą“.
Žvelgiant iš laiko perspektyvos galima objektyviau ir labiau pasvertai pripažinti abiejų pusių klaidas, kurios sukėlė labai sunkias pasekmes, kaip ir tai, jog 1054 metų abipusė ekskomunika buvo nukreipta į asmenis, o ne į pačias Bažnyčias ir jų bendrystę.
Todėl, tęsiama popiežiaus ir patriarcho deklaracijoje, abipusės ekskomunikos atšaukimas yra teisingumo ir meilės aktas. Kad susitaikymas būtų tobulas, abi šalys apgailestauja dėl įžeidžiamų žodžių ir gestų ekskomunikos paskelbimo metu. Tų įvykių atminimas, pažymima deklaracijoje, iki šiol yra kliūtis suartėjimui ir naujo puslapio atvertimui, toliau generuoja nepasitikėjimą ir vieni kitų nesupratimą. Todėl reikia vieni kitiems atleisti ir prašyti, kad Šventoji Dvasia ištyrintų širdis. Susitaikinimo tikslas yra tikra tikėjimo, gyvenimo ir liturgijos vienybė.
Galima priminti, kad nuo šios deklaracijos paskelbimo tarp Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių užsimezgė nuoširdūs ryšiai, vyksta nuolatiniai įvairaus lygio susitikimai, teologinis dialogas. Taip pat daug kartų melstasi kartu, suradus abiems pusėms priimtiną formą, išreikšta viltis, jog Šventoji Dvasia padės surasti kelią į visišką bažnytinę vienybę.
Konstantinopolio Ortodoksų Bažnyčia labai ryžtingai remia ekumenizmo kelią, tačiau kitų Ortodoksų Bažnyčių arba jos ganytojų pozicija gali ženkliai skirtis. Vieni ortodoksų metropolitai ir patriarchai aktyviai remia ekumenizmą, kiti toliau gyvena taip, tarsi tarpusavio ekskomunika vis dar galiotų: jų akyse Katalikų Bažnyčia yra eretiška, turi atsižadėti savo doktrinos ir paprasčiausiai priimti ortodoksų tradiciją. Dar kiti laikosi vidurio kelio: išlaiko mandagų, tačiau šaltoką toną ir atstumą. Tačiau popiežių kelionės jau ne kartą pasitarnavo tokio šalčio išsklaidymui, tarpusavio barjerų peržengimui. Vienas iš tokių epizodų įvyko 2001 šv. Jono Pauliaus II kelionės į Graikiją metu. Popiežiaus susitikime su Graikijos Ortodoksų Bažnyčios hierarchais taip pat nebuvo numatyta bendra malda, tačiau kai jis spontaniškai pasiūlė sukalbėti „Tėve mūsų“ graikiškai, po kelių sutrikimo akimirkų taip ir įvyko. (RK / Vatican News)
