Ses. Eugenijos Kryžiaus kelio apmąstymai: iš širdies ir patirties
Šiuo keliu jos tarnystė pakrypo ne iš karto, bet po vieno lemiamo susitikimo 1993 metais. Po 24 metų misionieriško darbo Kenijoje sesuo Eugenija grįžo į šiaurės Italiją ir buvo pasiųsta konsultuoti svetimšalių ir migrantų socialiniame centre Turino mieste.
„Nenorėjau ten būti“, – prisipažįsta vienuolė, – „prašiau, kad mane vėl siųstų į Afriką, nieko nežinojau apie problemas, mane erzino tos „juodmedžio statulėlės“ pakelėse, kurias Afrikoje palikau kupinas gyvenimo. Vėliau, vieną dieną, supratau“.
Tai įvyko susitikimo su viena iš „statulėlių“, su Marija, metu. Pritrūkusi laiko socialiniame centre, sesuo Eugenija pakvietė ją eiti kartu ir užsukti į šv. Mišias. Pliaupė lietus, po tuo pačiu skėčiu susigūžusi vienuolė ir prostitutė traukė kitų akis.
„Aš jai prilipdžiau etiketę, mano akyse ji buvo ne tiek asmuo, kiek prostitutė. Bažnyčioje atsisėdau kiek labiau į priekį, o mergina – už manęs ir tada išgirdau ją raudant“, – pasakoja sesuo Eugenija. Tą akimirką prieš save pamatė Evangelijos sceną šventykloje (žr. Lk 9), kurioje fariziejus džiaugiasi – „nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas“, kuris atgailaudamas mušėsi sau į krūtinę.
„Ji išėjo nuteisinta, o aš – sukrėsta. Naktį neužmigau: Viešpats man sakė, kad tai bus mano naujas uždavinys. Turiu padėti šioms moterims“, – apie šį naujo atsivertimo ir pašaukimo momentą sakė vienuolė, kuri jau daug metų padeda „nakties plaštakėms“. Marija, mergina iš Afrikos, anot jos, tapo jos „mokytoja ir katechete“. Jos kančia parodė, koks žiaurus „naktinis pasaulis“, kuriame tiek daug jaunų, kartais labai jaunų asmenų paverčiami tik kūnais be vardo ir orumo; vartojimo prekėmis klientams, dažnai gerbiamiems sutuoktiniams ir tėvams, kuriems nerūpi, kas lieka po jų „prasiblaškymo“.
Kai popiežiaus Pranciškaus vardu seseriai Eugenijai paskambino Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas kardinolas Gianfranco Ravasi ir paprašė parengti šiemetinius Kryžiaus kelio apmąstymus, ji sutriko. Niekada nemaniau, kad man bus patikėta tokia atsakomybė. Iš pradžių svyravau, nežinojau, ką galiu parašyti. Kardinolas Ravasi mane nuramino. „Leisk kalbėti savo širdžiai ir savo patirčiai“, – patarė jis. Pasinaudojau šiuo patarimu. Į meditacijas sudėjau paskutinius 26 savo gyvenimo metus, pačius sunkiausius, tačiau turtingus. Ir visas moteris, kurias sutikau mūsų gatvių Kalvarijose. Jų kentėjimus, bet taip pat kasdienes pastangas išsaugoti žmogiškumo liepsnelę“, – sakė sesuo Eugenija. (RK / Vatican News)
