Pasaulio ir kinų katalikų vienybės diena
Kreipdamasis į kinų tikinčiuosius, Benediktas XVI ragino šią dieną „švęsti atnaujinant tikėjimo į Jėzų, mūsų Viešpatį bendrystę“, ištikimybę popiežiui, melsti gilios ir regimos vienybės, taip pat melstis už valdančiuosius, kad krikščionių bendruomenė galėtų gyventi ramų ir pamaldų gyvenimą, kaip kad patarė apaštalas Paulius laiške Timotiejui. (1 Tm 2,1-4).
Religijos laisvės padėtis Kinijoje yra sudėtinga ir prieštaringa. Jei reguliariai pranešama apie Kinijos valdžios veiksmus, nuo cenzūros ir baudų iki areštų ir įkalinimo, tai kita vertus, religinis atgimimas Kinijoje tampa vis akivaizdesniu faktu, nepaisant kuklių oficialių duomenų ir valdžios pabrėžiamo ateizmo. Daugybė kinų ieško ir priima religinius įsitikinimus, tūkstančiai atsigręžia į krikščionybę.
Sunku pasakyti kiek yra krikščionių šioje didžiulėje šalyje. 1949 metais, kai komunistų partija paėmė valdžią, jų buvo apie milijoną. Šiuo metu valstybinė statistika tvirtina, jog bendras krikščionių skaičius yra apie 29 milijonus. Tačiau 2010 metų Pew Research Center krikščionių skaičių vertino 68 milijonais, o Kinijos religinio gyvenimo tyrinėtojas iš Purdue universiteto, sociologas Fenggang Yang nurodo 93 – 115 milijonų skaičių.
Šie vertinimai remiasi tuo, kad didžioji dalis kinų krikščionių nėra užregistruoti oficialiuose registruose, praktikuoja tikėjimą namų bažnyčių sąlygomis, ypač evangelikų bendruomenės, kurių narių skaičius pastaraisiais metais neabejotinai didėja – gal net dešimtadaliu kasmet.
Tyrinėtojai taip pat nevengia ateities projekcijų. Sociologas Yang spėja, kad 2030 metais krikščionių skaičius Kinijoje gali viršyti 240 milijonus ir, pasak jo, tai vertinimas remiantis kukliomis prognozėmis. Yra spėjimų, jog 2050 metais kinų krikščionių skaičius gali pasiekti 300 – 400 milijonų. Tokiu atveju kinai paradoksaliai taptų didžiausia ar viena iš didžiausių krikščionių skaičiumi tautų pasaulyje. Kaip tai įtakotų pasaulinę krikščionybę?
Tačiau religijos tyrinėtojų prognozės ir rūpinimasis dabartiniais tikinčiaisiais bei jų sielovada yra du skirtingi dalykai. Oficialiais duomenimis katalikų skaičius Kinijoje siekia apie 10 – 12 milijonų, neoficialiai gali būti du kartus daugiau. Jau daug metų Šventasis Sostas siekia normalizuoti santykius su Kinija ir iš izoliacijos išlaisvinti šio krašto tikinčiuosius, taip pat gydyti jų skilimus, kuriuos sukūrė valdžios spaudimas arba susitaikymas su juo.
Šiuo požiūriu svarbus žingsnis buvo 2018 metų rudenį pasiektas susitarimas, kurio dalis yra konfidenciali, dėl vyskupų skyrimo. Šis klausimas buvo vienas iš kertinių, mat ilgą laiką kinai vyskupų skyrimą traktavo vien kaip suvereniteto pažeidimą ir kišimąsi į vidaus reikalus. Minėtame 2007 metų Benedikto XVI laiške bandyta išsamiai paaiškinti, jog vyskupų ryšys su Šventuoju Sostu yra Katalikų Bažnyčios prigimties dalis, kuri neturi jokių ketinimų užimti civilinės valdžios prerogatyvų, jog krikščionybė nėra kokios nors valstybės politika, kuri siekia kolonizuoti kitas. Po daugybės susitikimų ir kantrių derybų buvo pasiektas laikinas susitarimas, kuris, viliamasi, pagrįs ilgalaikį sprendimą. Tiek Bažnyčios viduje, tiek Kinijoje netrūksta tų, kurie tokį susitarimą vertina skeptiškai ar neigiamai, tačiau kaip neseniai viename interviu pareiškė Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin, nieko nedaryti reikštų likti ankstesnėje geopolitinėje situacijoje, nepaisant pasikeitusio ir toliau sparčiai besikeičiančio konteksto. Nesikalbėjimas yra akligatvis, o kad būtų išeita iš jo, abi šalys turi parodyti pasitikėjimą. Žinoma, tai nereiškia prarasti budrumą, atsargumą ar užsimerkti prieš kitas problemas. (RK / VaticanNews)
