Rumunija. Rytų krikščionybė lotyniškoje Dakijoje
Net apie 85% dabartinės Rumunijos gyventojų yra Ortodoksų Bažnyčios nariai. Apie 6% gyventojų, dauguma vengrų kilmės, priklauso Reformatų Bažnyčiai. Nedidelę bendruomenę sudaro vokiečių kilmės evangelikai liuteronai. Katalikai sudaro apie 5% Rumunijos gyventojų. Daugiau kaip pusė katalikų priklauso Rumunijos graikų apeigų Katalikų Bažnyčiai; likusieji – lotynų apeigų bendruomenėms, kurias sudaro rumunai ir vengrų bei vokiečių kilmės žmonės. Prie Juodosios jūros nuo seno gyvena nedidelės musulmonų bendruomenės. Didesniuose miestuose taip pat veikia kelios žydų sinagogos. Labai nedaug Rumunijos gyventojų oficialiai save laiko netikinčiais ar ateistais.
Krikščionybė Rumuniją pasiekė jau antikos laikais. Antrajame amžiuje dabartinės Rumunijos teritorija – Dakija – buvo prijungta prie Romos imperijos. Romos valdymo laikais pradėjo formuotis būsimos rumunų tautos tapatybė, ypač rumunų kalba, susikūrusi lotynų kalbos pagrindu. Vis dėlto romėniškoje Dakijoje nepaplito lotyniškoji krikščionybė. Sisteminga evangelizacija prasidėjo gerokai vėliau ir krikščionybė atėjo ne iš Romos, bet iš graikų tradiciją priėmusios slaviškos Bulgarijos. Rumunų tautinės tapatybės formavimesi įvyko tam tikras paradoksas – kalbą ir kitus civilizacijos pagrindus priėmusi iš Vakarų, krikščionybę priėmė iš Rytų.
Kai devynioliktajame amžiuje kūrėsi naujoji Rumunija, valstybės kūrėjai stengėsi labiau pabrėžti Vakarų pradą – romeniškosios Dakijos laikotarpį, rumunų kalbos lotyniškąją kilmę, o tuo pat metu iš kalbos ir papročių šalinti slavų kultūros įtaką. Buvo reformuota ir Ortodoksų Bažnyčia, apribota Maskvos ir kitų slavų Bažnyčių įtaka, liturgijoje senoji bažnytinė slavų kalba pakeista rumunų kalba. Galiausiai 1925 m. buvo įkurtas autokefalinis Rumunijos Ortodoksų patriarchatas.
Kai po Antrojo pasaulinio karo valdžią paėmė komunistai, Rumunijos Ortodoksų Bažnyčia, nors ir suvaržyta, išvengė didelių persekiojimų. Komunistų valdžia ją toleravo; taip pat ir eilinių gyventojų akyse ji išlaikė anksčiau turėtą autoritetą.
Liuteronų ir reformatų bendruomenės, sudarančios apie 6% Rumunijos gyventojų, yra susitelkusios šalies šiaurės vakaruose. Beveik visi reformatai meldžiasi vengrų kalba, o liuteronai – vokiškai. Jie yra šios Rumunijos tertorijos dalies priklausymo Austro-Vengrijai palikimas.
Vengrų ir vokiečių, taip pat slovakų, čekų kilmės žmonės sudaro nemažą dalį lotynų apeigų katalikų bendruomenių narių. Jų dauguma irgi gyvena toje Rumunijos dalyje, kuri iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė austro-vengrų imperijai.
Graikų apeigų katalikų istorija Rumunijoje siekia septynioliktojo amžiaus pabaigą, kai keletas vyskupų su savo bendruomenėmis užmezgė ryšius su Roma. Skirtingai negu ramybėje komunistų valdžios palikti ortodoksai, graikų katalikai po Antrojo pasaulinio karo buvo persekiojami. 1948 m. graikų apeigų Katalikų Bažnyčia buvo uždrausta, o jos maldos namai ir visa nuosavybės perduota ortodoksams. Vyskupai, atsisakę pereiti į Ortodoksų Bažnyčią buvo įkalinti. Septynis ganytojus – šio laikotarpio kankinius – popiežius lankydamasis Rumunijoje paskelbs palaimintaisiais. Dalis rytų apeigų katalikų nusileido valdžios spaudimui ir įsiliejo į ortodoksų gretas, tačiau dauguma liko ištikimi. Sielovada vyko pogrindžio sąlygomis. Kartais padėtį palengvindavo tai, kad graikų apeigų katalikų kunigai turi šeimas ir dėl to valdžia ne visada susekdavo neoficialia sielovada užsiimančius kunigus.
Žlugus komunistų valdžiai graikų apeigų Katalikų Bažnyčia buvo atkurta ir sugrąžinta jos nuosavybė. Praktiškai nuosavybės atgavimo procesas buvo ilgas ir sunkus, ne visada ortodoksai noriai sutikdavo atiduoti 1948 m. perimtą turtą. Per tris pastaruosius dešimtmečius nuo laisvės atgavimo dauguma konfliktinių situacijų buvo taikiai išspręstos. (JM / VaticanNews)
