Palaimintąja paskelbta Jadvyga Carboni, mistikė pasaulietė
Beatifikacijos apeigos vyko miestelyje, kuriame Jadvyga Carboni gimė 1880 metų gegužės 3-iąją kuklioje šeimoje. Kaip rašo jos biografai, nuo pat mažumės, vos nuo kelerių metų amžiaus, ji jau suprato, kas yra Dievas, ir buvo jam pasišventusi.
Kaip daugelis panašaus amžiaus ir socialinės padėties merginų, Jadvyga namuose ir pas seseris vienuoles išmoko siuvimo ir nėrimo amato. Puoselėjo svajonę pati stoti į vienuolyną, tačiau prasta motinos sveikata ir troškimas padėti broliui įgyti inžinieriaus, o seseriai – mokytojos išsilavinimą pakreipė jos gyvenimą kita linkme: gavusi dvasios tėvo pritarimą, nusprendė likti prižiūrėti namų ir verstis rankdarbių pardavimu. Tapo pranciškonų tretininke ir nusprendė asmeniškai pasiaukoti Dievui.
Jei Jadvygos gyvenimas išoriškai nesiskyrė nuo šimtų ar tūkstančių kitų žmonių gyvenimų, tai to paties negalima pasakyti apie jos vidinį gyvenimą. Palaimintoji Jadvyga yra apibūdinama kaip mistikė asketė, labai gilios ir kontempliatyvios maldos moteris. Tai tuoj pat pajusdavo tie, kurie su ja susipažindavo, pasidalindavo mintimis. Tarp jos pamaldumo liudytojų yra vienas šventasis ir dar du kunigai, jos draugai, kuriems šiandien taip pat pradėtos beatifikacijos bylos. Tačiau tai tik vienas jos gyvenimo aspektas. Kitas buvo begalinis darbštumas, atidumas ir aukojimas visko, ką turi, visiems sutiktiesiems gyvenimo kelyje. Kukli, tačiau tvirta, romi, tačiau šilta, paprasta, tačiau išmintinga, vardija biografai palaimintąją pažinojusių asmenų įspūdį.
29 metų amžiaus Jadvygos, susitapatinusios su už visus nusidėjėlius nukryžiuotu Jėzumi, nuolatos besimeldžiančios už gyvuosius ir mirusius kūne išryškėjo nukankinto Viešpaties žaizdos, stigmos. Nuo pat jaunystės iki pat senatvės ji taip pat patyrė mistinių išgyvenimų ir regėjimų. Niekada tuo, stigmomis ar mistiniais potyriais, nesididžiavo, nesistengė jų rodyti ar patraukti dėmesio, taip išsaugodama savo kuklumą.
Kita vertus, stigmų žaizdos kėlė ne vien aplinkinių pagarbą, bet ir apkalbas bei įtarinėjimus. Vietos vyskupas 1925 metais nurodė ištirti, ar stigmos nesukeltos psichinės ligos ar isterijos. Tyrimo išvadose tai buvo atmesta.
1929 metais Jadvyga Carboni paliko Sardinijos salą ir išvyko į centrinės Italijos Lacijaus regioną, kad galėtų būti arčiau brolio inžinieriaus ir ypač sesers, kuri mokytojavo keliuose miesteliuose. Pati Jadvyga dažnai dirbo katechete, toliau vertėsi siuvinėdama aukštos kokybės siuvinius. Nuo 1938 metų Jadvyga apsigyveno Romoje, greta brolio, ir čia liko iki mirties 1952 vasario 17-ąją. Visada išliko tokia pati – kukli, tačiau atiduodanti viską, materialiai ir dvasiškai, kitiems, gyvenanti nuolatine malda.
„Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5) – šie Jėzaus žodžiai, pasak kardinolo Becciu, yra daugybės šventųjų, palaimintųjų ir kankinių gyvenimo paaiškinimas. Taip pat ir Jadvygos Carboni.
„Jei paklaustume, kokios yra šios mūsų sesers krikščioniško gyvenimo atramos, ją padariusios nesavanaudiško dosnumo ir nuolankaus bei džiugaus savęs išsižadėjimo pavyzdžiu, galima pasakyti, kad jos yra dvi: nuolatinė nukryžiuoto Viešpaties kontempliacija ir Eucharistijos adoracija“, – kalbėjo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. – „Nukryžiuotos Meilės kontempliacija Jadvygai buvo gyvenimo versmė. Ir negalėjo nebūti. Sustoti prie kryžiaus reiškia leistis būti apgaubiamam begalinės Dievo meilės, į kurią galima atsakyti tik dovanojant visą save ir vadovaujantis paties Jėzaus pavyzdžiu. Tik apkabinus kryžių pasiekiama gyvenimo pilnatvė ir tampama pajėgiais skleisti šviesą, viltį ir paguodą. Toks Kryžiaus dvasingumas palaikė Jadvygą varginant kasdieniam nuovargiui, patiriant šeimos ir pasaulio nesupratimą: visa tai tilpo atmesto, apkalbėto, paniekinto Kristaus įvaizdyje.” Tuo pat metu Dievo meilė nepaliko jokio kartėlio ar nuoskaudų, kurie būtų galėję likti kai kuriose kitose situacijose.
„Kreipkimės į ją melsdami: palaimintoji Jadvyga Carboni, melski už mus!“, – homilijos pabaigoje pakvietė kardinolas Becciu beatifikacijos Mišių dalyvius. Beatifikacijos proga palaimintosios kūnas iš Romos apylinkių buvo perkeltas į jos gimtąjį Pocomadžiore miestelį. (RK / Vatican News)
