Keistasis Dievo klajoklis
1921 metais gimęs tretininkas buvo nužudytas 1979 metais Rodezijoje, dabartinėje Zimbabvėje, už tai, kad atsisakė palikti raupsuotųjų koloniją, kuria rūpinosi. Iki šio kankinystės momento jį atvedė ilgas tikėjimo ieškojimo ir krikščioniško gyvenimo praktikavimo kelias tiek dvasine, tiek tiesiogine prasme. Šis į įprastus gyvenimo rėmus netelpantis žmogus buvo vadinamas Dievo klajokliu.
Johnas gimė anglikonų dvasininko šeimoje. Pasiekęs pilnametystę II pasaulinio karo metais buvo pašauktas į kariuomenę, tarnavo pirmose fronto linijose ir jau tada atsidūrė Singapūre ir Birmoje, dabartiniame Mianmare. Susipažinęs su Johnu Dove, kuris vėliau tapo žinomu jėzuitu ir misionieriumi Zimbabvėje, pradėjo domėtis katalikybe ir 1947 metais oficialiai perėjo į katalikų Bažnyčią.
John Bradburne jautė troškimą specialiam pasišventimui Dievui, tačiau kokiam? Jį traukė vienatvė ir malda. Kita vertus, misijos, darbas, apaštalavimas. Bandydamas suprasti, koks yra jo kelias, jis aplankė daug bendruomenių ir vienuolynų Anglijoje, Belgijoje, Italijoje, bandė tapti cistersu ir benediktinu, išvyko misijoms į Jeruzalę, išmaišė Artimuosius Rytus. Be to, tarnavo kaip zakristijonas Italijoje, grojo kaip gatvės muzikantas Londone, trumpai prižiūrėjo Vestminsterio arkivyskupo rezidenciją Anglijos kaime. Kartą rimtai galvojo apie tuoktuves, tačiau, joms neįvykus, vėliau davė privatų įžadą laikytis skaistybės. Nuolatos kūrė ir rašė poeziją. Visą jo turtą sudarė vienas krepšys, o kišenėje dažniausiai nebuvo nė cento. Daugelio akyse jis atrodė naivus keistuolis, blaškomas aplinkybių tai vienur, tai kitur. Taip prabėgo keliolika metų, kurių metu, 1956-aisiais, Johnas Bradburne tapo pranciškonų tretininku.
1962 metais atėjo pokytis, kuris pakeitė beveik keturiasdešimtmečio klajūno gyvenimą. Gavęs dvasinę įžvalgą, jog turi rūpintis ligoniais, jis parašė savo bičiuliui Johnui Dove, jau jėzuitų kunigui, kuris jį pakvietė pas save į Zimbabvę slaugyti ligonių. 1969 metais Johnas nuvyko į Mutemwa raupsuotųjų koloniją, į labai skurdžią gyvenvietę už pusantro šimto kilometrų nuo sostinės. Raupsuotieji buvo visuomenės atstumtieji, gyvenantys purve ir kenčiantys nuolatinį alkį.
„Aš čia liksiu“, – pasakė Johnas Bradburne savo bičiuliui. Nuo to laiko jis apsigyveno su raupsuotaisiais, maždaug aštuoniomis dešimtimis ligos sužalotų, suluošintų vyrų ir moterų. Tris metus juos prausė, karpė nagus tiems, kurie juos dar turėjo, vaikė žiurkes, kartais graužusias jautrumą praradusias ligonių galūnes. Apie kiekvieną parašė po poemą. Pastatė šiaudinę koplytėlę, kurioje mokė grigališkojo choralo. O atėjus mirties dienai atsisėsdavo šalia mirštančiojo ir skaitydavo Evangeliją. Tačiau jo neretai ekstravagantiškas ir užsispyręs charakteris neįtiko valstybinei komisijai, kuriai priklausė raupsuotųjų kolonija. Ji jam paliepė išsikelti. Neturėdamas pasirinkimo, John Bradburne išsikėlė, tačiau netoli – į netolimą draugiško ūkininko lauką, į lūšnelę be elektros ir vandens čiaupo.
Čia jis meldėsi, rašė poeziją, laikėsi pranciškoniškos regulos, Valandų liturgijos, dėvėjo abitą, maitinosi labai asketiškai. Kai nebūdavo kliūčių, eidavo lankyti raupsuotųjų, kartais naktį. Taip pragyveno dar šešerius metus. Jo gyvenimas nutrūko 1979 rugsėjo 5-ąją dieną, kai šalyje vyko karas tarp Roberto Mugabės vadovaujamų sukilėlių ir Jungtinės Karalystės remiamos kolonijinės vyriausybės. Daug šalyje gyvenusių baltaodžių dėl pavojaus ir priešiškumo, savo noru ar vejami, paliko šalį. Tą patį Johnui Bradborne geranoriškai patarė ir bičiuliai, ir, ne visai geranoriškai, sukilėliai. Tačiau jis atsisakė. Jis beveik nesidomėjo politika, jis paprasčiausiai norėjo likti šalia savo raupsuotųjų. Vis dėlto sukilėliai, tai žinodami, jį paliko ramybėje.
Tačiau vieną dieną raupsuotųjų kolonijoje pasirodė dauguau nei dešimt jaunų sukilėlių, kurie išsivedė atsiskyrėlį, sakydami, kad jis yra kolonijinės valdžios šnipas. Atrodo, kad jiems tai pakuždėjo vienas vietinis, su kuriuo Bradborne buvo susipykęs dėl to, kad anas vogė maistą iš raupsuotųjų. Sukilėlių vyresnieji, kurie apie jį žinojo, suprato, kad kaltinimai neteisingi, tačiau nusprendė, jog trauktis atgal nebegali. Sumuštas, išplūstas 58 metų amžiaus vyras buvo nuvestas prie pagrindinio kelio ir, leidus trumpai pasimelsti, nušautas. Čia jį atrado ir jo laidotuvėmis Chishawasha misijos kapinėse pasirūpino parapijos klebonas.
Keistojo Dievo klajoklio, kaip jį vadino jo draugas jėzuitas John Dove, atminimas neužgeso. Anglijoje juo rūpinasi „John Bradburne draugija“, o Zimbabvėje jo kapą nuolatos lanko vietiniai. Pradėjo sklisti pasakojimai apie jo užtarimu įvykusius stebuklingus dalykus. Visa tai parengė dirvą beatifikacijos pradžiai. Beje, Mutemwa raupsuotųjų kolonija taip pat vis dar egzistuoja. (RK / Vatican News)
