Šv. Brigita, Europos globėja
Brigita gimė 1302 arba 1303 m. netoli Upsalos gyvenusioje kilmingoje šeimoje. Nors nuo pat vaikystės buvo labai pamaldi ir svajojo apie vienuolystę, sulaukusi keturiolikos metų buvo ištekinta už karaliaus dvariškio turtingo didiko Olavo Gudmarssono, su juo susilaukė aštuonių vaikų. 1341 m. kartu su vyru nukeliavo į Santjago de Kompostela šventovę. Piligrimystės metu jos vyras sunegalavo ir netrukus mirė. Likusi našle Brigita vėl pradėjo galvoti apie Dievui pašvęstą gyvenimą. Apsigyveno prie cistersų vienuolyno, o 1346 m. karaliaus padovanotame vienuolyne pradėjo burti moterų bendruomenę, vadinamą brigitietėmis. Naujoji vienuolija oficialiai pasivadino Švenčiausiojo Išganytojo seserų kongregacija. Vienuolyno abate paskyrusi savo dukrą Kotryną (beje, vėliau irgi paskelbtą šventąja) Brigita išsirengė į piligrimystę į Šventąją Žemę, užsukdama į Romą. Tapusi vienuole Brigita rašė laiškus vyskupams ir popiežiui, tuo metu gyvenančiam Avinjone. Su savo vienuolijos seserimis ir amžininkais dalijosi dvasinio gyvenimo patirtimi. „Kol žmogus gyvas, dangaus vartai jam atviri. Jei žmonės atsivers, aš jiems būsiu gailestingas“, – regėjime girdėtus Kristais žodžius užrašė Brigita.
Brigita mirė 1373 m. Jau 1391 m. buvo paskelbta šventąja. Jos apsilankymų Romoje gyvas pėdsakas yra seserų brigitiečių vienuolynas. Brigitietės buvo tarsi tiltas tarp katalikybės centro Romos ir vėliu protestantizmą priėmusios Švedijos ir visos Skandinavijos. Sunykusią vienuoliją atkūrė ir reformavo dvidešimtojo amžiaus švedė šventoji Elžbieta Hasseblad. Į katalikybę atsivertusi švedė liuteronė Romoje atkūrė brigitiečių ordiną tuose pačiuose namuose, kuriuose jo narės gyveno šv. Brigitos laikais. Suprasdama švediškos kilmės vienuolijai tenkančią misiją palaikyti gyvus katalikiškos Romos ryšius su protestantiška Švedija, ji reformavo brigitiečių vienuoliją ir vienu pagrindinių jos uždavinių nurodė būtent ekumeninių ryšių plėtojimą.
Svarbų šv. Brigitos vaidmenį Europos krikščioniškoje istorijoje patvirtino ir popiežius Jonas Paulius II 1999 m. paskelbdamas tris šventąsias, tarp jų ir Brigitą, Europos globėjomis.
„Skelbdamas šv. Brigitą Europos globėja, – rašė Jonas Paulius II, – norėjau tikintiesiems pasiūlyti moteriško šventumo pavyzdį. [...] Šv. Brigitos dvasingume galima išskirti daug aspektų. [...] Ji buvo pavyzdinga Bažnyčios mokinė, išpažinusi nepadalintą krikščionybę. Brigita buvo kontempliatyvaus ir aktyvaus gyvenimo sujungimo pavyzdys, buvo nepailstanti krikščionių vienybės apaštalė, taip pat turėjo pranašišką dovaną skaityti istoriją Evangelijoje ir Evangeliją istorijoje. Jos dvasingumo esmė – visiškas Dievo pirmumo pripažinimas. Iš jos mistinės patirties teka ir misionieriškasis pašaukimas. Karitatyvinė, misijinė ir netgi politinė Brigitos veikla prasidėdavo maldoje ir kontempliacijoje. Todėl, kad turėjo laiko Dievui, ji rado laiko ir žmogui“, – apie šv. Brigitą rašė šv. Jonas Paulius II.
Popiežius Pranciškus prieš dvejus su puse metų nuvykęs į Švediją kartu su liuteronais minėti Reformacijos pradžios 500 sukakties, Malmės mieste sakytoje kalboje paminėjo dvi iš Švedijos kilusias garsias moteris – šv. Elžbietą Hasselblad ir Europos globėją šv. Brigitą. „Jos meldėsi ir darbavosi, kad stiprėtų krikščionių tarpusavio ryšiai ir vienybė. […] Šventieji širdies romumu ir nuolankumu pasiekia didelių pasikeitimų, padeda suprasti Dievo didybę ir moko jį nuoširdžiai garbinti“, – kalbėjo Pranciškus. (JM / VaticanNews)
