Dievo šviesa apšviečia tuos, kurie ją priima
Bažnyčia šv. Moniką pagerbia liturginiu minėjimu rugpjūčio 27-ąją, kuri yra tarsi pirmoji liturginio dvidienio dalis: rugpjūčio 28-ąją liturgija švenčia jos sūnaus šv. Augustino minėjimą. Augustinas, kaip ir jo motina, kilme buvo libių, gyvenusių į vakarus nuo Egipto, palikuonys, nuo arabų užkariavimo vadinamų berberais. Abiejų gimtinė buvo Tagastė, arabiškai Suk Ahrasė, vietovė Alžyro šiaurės rytuose, Tuniso pasienyje. Augustinas mirė V amžiaus pirmoje pusėje savo vyskupijoje, Hipono uostamiestyje, šiaurės rytų Alžyre, Monika – IV amžiaus pabaigoje Romos uostamiestyje Ostijoje. Sūnūs ją ten pat palaidojo. Minit šv. Augustino mirties tūkstantmetį 1430 m. šv. Monikos žemiškieji palaikai perkelti į Romos miesto centrą, į jai skirtą koplyčią dabartinėje Šv. Augustino bažnyčioje.
Iš gausių Augustino raštų žinome, kad jam motina buvo „viskas gyvenime“ (omne quod vivo). Jis ir savo tikėjimo pašaukimo kelią siejo su motinos kasdienėmis ašaromis ir malda. Bažnyčios tėvas Augustinas liudija apie savo motiną kaip apie Dievo šviesos apšviestąją, malda lydėjusią jį ir visą šeimą taip, kad ir jis galėjo „priimti Dievo šviesą“.
Šv. Monikos šeima
Monikos vyras ir Augustino tėvas Patricijus, Tagastės miesto tarybos narys, buvo ne krikščionis, o pagonis. Jis nebuvo ištikimas žmonai, tačiau buvo rūpestingas tėvas šeimai, kurioje augo du sūnūs ir dukra. Anot Augustino, jo tėvas Patricijus jam už mokslus ir pragyvenimą užsienyje (Romoje) išleisdavo daugiau, nei pats uždirbdavo. Ir Augustinas, ir jo brolis Navigijus buvo pakrikštyti Italijoje, tačiau atskirai, kai buvo jau subrendę vyrai. Abu broliai kartu budėjo prie Ostijoje mirštančios motinos Monikos. Sesuo, tapusi našle, įstojo į brolio įsteigtą vienuolyną, jam vadovavo. Visų trijų šeimos sulaukė palikuonių, taip pat šv. Augustinas, nors negyveno santuokoje.
Šv. Augustino krikštas ir šv. Monikos mirtis
Augustinas, jo sūnus Adeodatas ir iš Tagastės kilęs bičiulis šv. Alipijus buvo pakrikštyti tą pačią 387 metų balandžio 24 dieną. Kartu buvo Monika, tą dieną sulaukusi, kad jos viso gyvenimo malda išklausyta:
„Tik viena laikė mane senatvėje dar prisirišusią prie šio žemiško gyvenimo: kad prieš mirtį sulaukčiau dienos, kai tu tapsi krikščioniu. Dievas patenkino mano maldavimą, nes dabar matau, kad žemiškos laimės nebekenti, bet nori tik Jam tarnauti.“
„Dabar galiu mirti, pamačiau tave krikščionį!“ – savo raštuose apie motiną Moniką liudija Augustinas.
Beje, Monikos sutuoktinis Patricijus irgi atrado krikščioniškojo tikėjimo kelią: paskutiniaisiais gyvenimo metais tapo katechumenu ir prieš pat mirtį priėmė Krikštą.
Nugalėti savo piktžoles, apsaugoti nuo klaidų, išmelsti dvasios jėgos
Sovietmečio tikėjimo kankinė, 1955 metais Chabarovske žuvusi Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė savilaidos kalinių maldaknygėje „Marija, gelbėki mus“ vieną maldą skyrė šv. Monikai, joje kreipiasi taip pat į šv. Augustiną ir Švč. Mergelę Mariją prašydama „padėti šeimoms nugalėti savo piktžoles, apsaugoti jaunimą nuo klaidų ir išmelsti mūsų motinoms šv. Monikos dvasios jėgos.“
Malda į šv. Moniką
„Šv. Monika, kuri išgyvenai savo vyro ir sūnaus Augustino nuodėmingus klaidžiojimus, kuri per daugelį metų nesvyruojančia malda, aukomis, didžios atgailos dvasia sugrąžinai juos į tikrąjį kelią.
Padėki mūsų šeimoms nugalėti savo piktžoles, ypač girtavimą, priesaikų laužymą, tikėjimo niekinimą, nusikaltimus skaistybei. Išmelski mums ištvermės, pasitikėjimą Dievu ir tikrosios atgailos dvasią.
Šv. Augustinai, pats ilgai klaidžiojęs, išmelski mūsų klystantiems Tiesos pažinimo malonę, apsaugoki mūsų jaunimą nuo klaidų bei nusikaltimų, tuos, kurie savo mokytojų klaidinami, kurių blogas elgesys juos silpnina.
Šv. Motina Marija, skausmo išgeltomis širdimis šaukte šaukiamės Tavo pagalbos, išmelski mūsų motinoms šv. Monikos dvasios jėgos ir tvirtumo. Amen“. (Malda į šv. Moniką, Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė). (SAK / Vatican News)
