Palaimintoji Benedikta. Kryžiaus šviesa ligoje
Benedikta gimė 1936 metų rugpjūčio 8-ąją. Nuo pat pirmų gyvenimo dienų ir pirmų metų buvo silpnos sveikatos. Nuo trylikos iki penkiolikos metų beveik visiškai apkurto. Dėl kojos deformacijos turėjo avėti specialų batą, nugaros įtvarą ir pasiremti lazdele, kovojo su daug kitų ligų. Nepaisydama tūkstančio sunkumų, įstojo į universitetą studijuoti medicinos, kol galiausiai po kelerių metų ligos ir operacijos atėmė jusles, tame tarpe regėjimą, ir privertė atsigulti į ligonio lovą. Ji mirė 1964 sausio 23 dieną.
Benedikta Bianchi Porro išsiskyrė tuo, kad jei dėl ligos jos gyvybinės galios nuolatos silpnėjo, tai krikščioniškos gyvenimo prasmės ir misijos jausmas stiprėjo. Apie tai savo homilijoje kalbėjo kardinolas Giovanni Angelo Becciu, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, kuris vadovavo šios moters beatifikacijos apeigoms.
Pasak kardinolo, krikščionims Kryžiaus išaukštinimo šventė yra brangi, nes išreiškia mūsų tikėjimo grožį: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16)“. Kryžiaus auka yra apgaubta meilės ir meilėje yra jos giliausia prasmė. Dievas nėra tolimas ir abejingas, bet atėjo tarp mūsų, pasidalijo mūsų kančiomis ir paaukojo save dėl mūsų išganymo. Kryžiuje susijungė mūsų begalinis dangaus troškimas ir begalinis nuolankumas Dievo, kuris iš meilės nusileido iki mūsų nieko.
„Kryžius yra mūsų išgelbėjimo medis. Turime įsitverti į šį šventą medį, kad nenuskęstume pernelyg dažnai abejingumu, egoizmu, prievarta, nuodėmės jausmo praradimu pasižyminčioje pasaulio jūroje ir pasiektume mūsų išgelbėjimo krantą“, – sakė kardinolas Becciu. Kristaus kryžius yra gailestingumo ir atleidimo pergalė prieš neapykantą, nuodėmę, blogį ir mirtį. Taip, kryžiaus kalba gali pasirodyti kieta ir žadinti baimę, tačiau šventųjų patirtis patvirtina, jog apsikabinimas su nukryžiuotu Kristumi yra šviesos, taikos ir vidinio džiaugsmo versmė.
Apie tokią patirtį kalba Benedikta Bianchi Porro, kuri evangeliškai išgyveno blogiausius dalykus, kurie, rodos, tik gali nutikti žmogui. Simpatišką, protingą, guvią merginą ligos per trumpą laiką suniokojo ir suluošino.
„Visas jos kūnas tapo gyvu nukryžiavimo atvaizdu: kurtumas, aklumas, paralyžius, nejautrumas, uoslės praradimas, balso trūkčiojimas, bendravimo su kitais ir aplinka mažėjimas“, – sakė kardinolas. Bet ši kančių ir fizinės griūties grandinė kreipė Benediktą link gilesnės vienybės su Dievu maldoje ir didžiulio herojiškumo. Kančia progresavo kartu su šventumu, kaip paliudijo daug žmonių, kurie ją aplankė ir gavo nuostabų tikėjimo ir artimo meilės mokymą.
Palaimintoji neslėpė savo trapumo ir baimių. Tačiau Dieve atrado tokią malonę ir sustiprinimą, jog, pasak jos pačios, „nebebijojo savo baimės“. Siekdama vienybės su Dievu įžengė į Kryžiaus slėpinio gelmę, čia atrado šviesą ir meilę, kurios ją perkeitė.
„Šioje būsenoje, kurioje susipynė žmogiškas silpnumas ir dieviška stiprybė, jos išskirtinis požymis buvo kitiems perduodamas džiaugsmas: savo draugams ji patikėjo ir perdavė tai, ką išgyveno viduje. Palaipsniui priėmė ligą kaip pašaukimą ir tikrą apaštalavimą“, – apie naują palaimintąją kalbėjo kardinolas Becciu.
Pasak jo, Benedikta savo priimta ir Dievui paaukota kančia bendradarbiavo su Dievo karalyste ir pati atsidėjo kitų stiprinimui. „Benedikta yra vienintelis žmogus su kuriuo jutau realų Dievo buvimą“, – sakė vienas jos draugas. Daug tų, kurie atėjo jos guosti, buvo patys paguosti jos taikos, ramybės ir tikėjimo. Kai atėjo mirties diena, jos šventumo garsas jau buvo plačiai pasklidęs.
Jos gyvenime, priminė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, buvo svarbi Eucharistija ir eucharistinis susitikimas su Jėzumi. Šio maisto Benedikta troško kiekvieną dieną.
Bažnyčia ją pripažįsta palaimintąja, nes jos dvasiniame gyvenimas – kilni ir labai reikalinga žinia. Ji įtikėjo Meile ir leidosi Meilės vedama keliais, kurių nežinojo ir nesuprato. Tačiau Kryžiaus išmintyje atrado savo gyvenimo prasmę ir galime jai padėkoti už tai, kad su jos pagalba ir mes galime šią Išmintį šiek tiek geriau suprasti.
„Benediktos gyvenimas, kuriame susipynė meilė gyvenimui ir vis skausmingesni išbandymai, visiems mums rodo, jog krikščioniškos patirties centre yra Nukryžiuotasis ir padeda atskleisti žmogiško skausmo gelbstintį pobūdį, kai jis išgyvenamas taip, kaip Kristus jį išgyveno ant kryžiaus. Ši jauna palaimintoji savo paradoksalia, sunkiausiose sąlygose išgyventa gyvenimo pilnatve yra dar viena krikščioniško humanizmo liudytoja: kai žmogiškai neištveriama kančia suvienijama su Jėzaus kančia, ji virsta mistine patirtimi ir nepaprastu apaštalavimu, papildo tai, ko trūksta Kristaus kančiai (žr. Kol 1, 24 )“, – sakė kardinolas Becciu. Šventieji moko Dieve suprasti savo gyvenimą. Šios jaunos pasaulietės gyvenimas gali ypatingai padėti jauniems ligoniams gyventi, kad ir jie padėtų gyventi kitiems.
Tarp naujos palaimintosios žodžių, kuriuos kardinolas Becciu citavo, buvo ir šie: „Savo Kalvarijoje nesu nusiminusi. Aš žinau, kad kelio gale manęs laukia Jėzus. Aš atradau, kad Dievas egzistuoja ir Jis yra meilė, ištikimybė, džiaugsmas ir tikrumas iki amžių pabaigos. Netrukus iš manęs liks tik vardas, bet mano dvasia gyvens čia, tarp tų, kurie kenčia. Ir aš nebūsiu kentėjusi veltui“. (RK / Vatican News)
