Ekvadore palaimintuoju paskelbtas Emilio Moscoso, kankinys jėzuitas
Emilio Moscoso gimė 1946 metais Kuenkos mieste, Ekvadore, gausioje ir pamaldžioje šeimoje. Nuo pat jaunumės išsiskyrė guviu protu ir siekė mokslo, universitete pradėjo teisės studijas. Pajutęs pašaukimą aštuoniolikos metų pradėjo jėzuitų formaciją, tęsė studijas, domėjosi ne vien humanitarinėmis disciplinomis, bet ir gamtamoksliais. 1876 metais gavo kunigystės šventimus, o dar po trejų metų davė amžinuosius įžadus Jėzaus draugijoje. Pagal sielovadinius poreikius buvo vyresniųjų siunčiamas į įvairius miestus, stengėsi savo pareigas išpildyti rimtai, gerai ir pagal Dievo valią. 1889 metais buvo paskirtas į Riobambos jėzuitų kolegiją – profesoriumi, vicerektoriumi ir galiausiai rektoriumi. Jis taip pat buvo Riobambos jėzuitų bendruomenės vyresnysis.
1895 metais Ekvadore kilo konstitucinė ir politinė krizė, kuri greitai virto susirėmimais. Viena iš jėgų su liberalizmo vėliava buvo nusiteikusi itin antiklerikališkai ir savo kontroliuojamose teritorijose stengėsi sunaikinti Bažnyčios vaidmenį visuomenėje, ėmėsi prievartos prieš kunigus, vienuolius, misionierius suvaržydama ir uždrausdama jų veiklą, liepdama išvykti, įkalindama, o kartais ir atimdama gyvybę. Tačiau ir vadinamųjų konservatorių zonose nebuvo saugu, daug kartų dvasininkai buvo apkaltinti bendrininkavimu su sukilėliais.
Kai susirėmimai prasidėjo Riobambos mieste, vietos dvasininkai ir vienuoliai atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Arkivyskupas buvo įmestas į kalėjimą, įvairių vienuolijų nariai areštuoti. T. Emilio Moscoso SJ arešto išvengė, nes tuo metu kareiviai jo nerado. Nors galėjo pabėgti iš miesto, grįžo į savo kolegiją. 1897 gegužės 4-ąją naktį kareiviai įsiveržė į kolegijos bažnyčią, išniekino Eucharistiją, puotavo gerdami vyną iš šv. Mišių taurių, o tada nusprendė, jog reikia imtis egzekucijų. T. Emilio Moscoso SJ jie užtiko suklupusį kalbantį Rožinį kambaryje ir paleido į jį du mirtinus šūvius.
Slėpdami nusikaltimą, egzekucijoje dalyvavę kareiviai jam į rankas įdėjo ginklą ir pareiškė, kad jis priešinosi, tačiau po keliolikos metų įvykusio teismo proceso metu prisipažino dėl nužudymo.
Įvykis sukėlė daug atgarsių tarp Riobambos gyventojų, didelį pasipiktinimą dėl Eucharistijos išniekinimo ir žmonių gerbiamo, nuolankaus jėzuito nužudymo. Beatifikacijos bylos tyrime jėzuito gyvenimas buvo pripažintas pavyzdiniu, o jo mirtis – kankinyste dėl neapykantos tikėjimui. Kaip sakė vienas Ekvadore gyvenantis jėzuitas, krikščioniškoje perspektyvoje kankinystė nėra tiesiog tragedija, bet šviesus drąsos ir meilės liudijimas, kurį parengė visas ankstesnis kankinio gyvenimas. Tą beatifikacijos šv. Mišių homilijoje pakartojo ir kardinolas Angelo Becciu.
„Palaimintojo Emilio Moscoso SJ dorybingas gyvenimas ir herojiška mirtis kiekvieną iš mūsų ragina entuziastingai nešti Evangelijos šviesą amžininkams taip, kaip ir jis. Jo liudijimas yra šiuolaikiškas ir reikšmingai pabrėžia: kankinystė nėra improvizacija, tačiau Dieve įsišaknijusio ir diena po dienos išgyvenamo tikėjimo vaisius. Tikėjimui reikia nuoseklumo, drąsos ir kryptingo nusistatymo mylėti Dievą ir artimą, dovanojant save patį“, – sakė kardinolas Becciu. Pasak jo, Tėvas Emilijus visai Bažnyčiai, visiems mums, parodė tokios meilės kelią: paklusnumą visada ir visur Dievo valiai, prieraišumą Dievo žodžiui, gairę kiekvienai dienai, Marijos, Jėzaus Motinos, pasirinkimą kaip krikščioniško gyvenimo pavyzdį, eucharistinį pamaldumą, per kurį juntamas Dievo buvimas savo tautos tarpe, uolią meilę Bažnyčiai ir pasirengimą atsiliepti į poreikius tų, kurių veiduose reikia įžvelgti Jėzaus veidą. „Palaimintasis Emilijau Moscoso, melski už mus!“ (RK / Vatican News)
