Paulius VI. Nuostabus prakartėlės mokymas
„Šiandien lankysime prakartėlę. Tam kviečia šv. Kalėdos, kurias ką tik šventėme ir kurias liturgiškai pratęsia tolesnis periodas. Tam kviečia Įsikūnijimo slėpinio gelmė, o šv. Kalėdos yra šio slėpinio istoriškumo išraiška, įterpia jį į laiko tėkmę, nurodo konkretų žemės plotelį, Betliejų, yra mesijinių pranašysčių išsipildymas ir krikščioniškosios tradicijos šaknis“, – sakė Paulius VI, komentuodamas vieną iš iškilmingiausių ir gražiausių krikščioniškų švenčių, kurioje susilieja teologiniai, dvasiniai, liturginiai ir folkloriniai elementai. Jis išryškino paradoksą – evangelinė Jėzaus gimimo scena pasižymi paprastumu ir neturtu, tačiau iškelia esminius ir sudėtingus klausimus.
Komentuodamas Bažnyčios ir liturgijos istoriją, Paulius VI išskyrė kelis tarpsnius. Pirmus tris amžius nebuvo specifinio liturginio šv. Kalėdų šventimo tą pačią datą. Romoje Kalėdų data tapo pagoniška dievo–saulės šventė, nuo 274 metų įtvirtinta imperatoriaus Aurelijaus. Krikščionys vietoj jos šventė Kristaus, žmonijos saulės, patekėjimą. Tuo pat laikotarpiu vyko intensyvus teologinis ir doktrininis gilinimasis į Kristaus dieviškumą, žmogiškosios ir dieviškosios prigimčių dermę, Žodžio įsikūnijimą, trejybinio, tačiau vieno Dievo sampratą tiek paskirų Bažnyčios tėvų veikaluose, tiek Nikėjos, Konstantinopolio, Efezo ir Chalcedono susirinkimuose. Išplėtota ir išbaigta Kristaus dieviškumo samprata tapo kalėdinės liturgijos pagrindu.
Kitas etapas yra viduramžių pamaldumas, kuris nesumenkina doktrininio turinio, tačiau išreiškia Kristaus žmogiškumą, kūdikėlio Jėzaus meilumą ir trauką. IV ir V amžių sandūroje gyvenusi krikščionė aristokratė Paulė, šv. Jeronimo mokinė, aplankė Betliejaus grotą ir tikėjimo akimis, kaip rašo Jeronimas, išvydo ėdžiose suvystytą Kūdikėlį. Galima manyti, kad ši piligrimė sekė kitų piligrimų pėdomis.
Jėzaus gimimo scenos pavaizdavimas ir su tuo susijęs pamaldumas pradėjo plisti. Yra žinoma apie pačioje Romoje V amžiaus pirmoje pusėje turbūt popiežiaus Siksto III įrengtą ir vėlesnių popiežių išlaikytą prakartėlės tradiciją. Ne vienas šventasis poetiškai ir meiliai rašė ar kalbėjo apie Kūdikėlį Jėzų.
Čia įsiterpia ir šv. Pranciškus Asyžietis, kuris 1223 metų šv. Kalėdų naktį įrengė savo pirmąją gyvą prakartėlę. Jo biografas Tomas Celanietis pasakoja, kad Grečo grotoje buvo jautis ir asiliukas, kiti gyvūnai, šiek tiek šieno, tačiau nebuvo kitų evangelinių figūrų. Virš grotos buvo aukotos šv. Mišios.
„Prakartėlė yra įrengta ne kaip specifinis liturginis elementas, o kaip plačiajai liaudžiai kalbanti scena, kurioje nuolatos susilieja tikėjimas, pamaldumas, menas, krikščionių tautos jausmai, kerintis mielumas ir ypatingas džiaugsmas vaikams, vargšams, nuolankiesiems, šeimoms ir šventiesiems“, – sakė Paulius VI. – „ (...) Šis nuoširdus Kristaus, mažo vaikelio, kultas vyrauja mūsų dienų pamaldume, ir tai gerai. Jis kupinas žmogiško mielumo, šeimos pamaldumo ir suprantamos poezijos. Jis tikras, lengvas, guodžiantis, jis pripažįsta Kristaus žmogiškumą“.
Paulius VI paminėjo kitus autorius arba šventuosius, kurie brandino Kūdikėlio Jėzaus pamaldumą. Tai XVII amžiaus pirmoje pusėje miręs kardinolas Pierre de Berulle, didis dvasingumo mokytojas, nuosekliai jungęs doktriną ir pamaldumą, arba, arčiau mūsų laikų, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, kuri moko „vaikų dvasios“. Tai nėra kažkas naivaus ar nebrandaus, bet paties Jėzaus išreikštas paradoksas: „jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3). Tapimo ar buvimo vaikais motyvą Viešpats pakartojo ne kartą. Sunku atrasti tvirtesnį pagrindą tokiam dvasingumui: gyventi dvasioje išliekant vaiku – tai žinoti, jog Dievas mus be galo pranoksta ir kad esame nuo jo priklausomi; tai pasitikėti Jo gerumu ir meile; tai išlikti pasitikėjimo ir atsidavimo vaikais, nes Dievas apsireiškė kaip mūsų Tėvas. (RK / Vatican News)
Photogallery
