Kristaus gimimas – Kalėdos

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 1–14)

ŠIANDIEN

Šiandien gimė Jėzus. Šiandien Jo šviesa išsklaidė mūsų tamsybes, šiandien Jį palietėme savo rankomis ir pamatėme savo akimis, o mūsų ausys galėjo išgirsti angelų giesmę. Šiandien supratome, kad dalijamės su Juo savo žmogyste.

Šiandien Jėzus yra su mumis. Mums jau nebereikia daugiau laukti. Baigėsi ilgesio metas, išaušo tikrumo diena. Jėzus tikrai yra su mumis, tarp mūsų, vienas iš mūsų: amžiams ir iki laikų pabaigos.

Niekas mūsų nebeatplėš nuo Jėzaus meilės. Daugybę dienų laukėme, žvelgdami į tolius ir trokšdami išvysti Viešpaties Veidą, išgirsti Jo žingsnius, laukdami Jo švelnios ir meilios guodžiančios šypsenos.

Daugybę kartų grįždavome namo, nusivylę ir pavargę, nes Viešpats vis neateidavo, kadangi tame ieškojime buvome vieni patys, vien tik mes, galvojantys tik apie save, ir todėl niekaip nesulaukėme paguodos.

Jėzus yra su mumis, kaip pasaulio pilietis, tiesa, dažnai be tapatybės kortelės ir leidimo gyventi. Jis yra tarp mūsų, kaip nelegalus migrantas, nes žmonės ir toliau prieštarauja Jo atnešamai žiniai, spyriojasi, kelia savo absurdiškus priekaištus… Tačiau šiandien Jis yra su mumis, ir nebeturime teisės klausti Jo: „Kur esi?“

Šiandien negalime galvoti apie ką nors kita, kaip tik apie Viešpaties buvimą, jo kvietimą meilei, tylų, bet  drauge ir atkaklų kvietimą toliau gyventi kartu su Juo naują gyvenimą. Jėzaus gimimas yra ženklas ir atsakomybė. Mes pasitinkame Jėzų, bet negalime toliau gyventi, nesuvokdami, kad Jis visada yra ten, kur žmonės susiduria su problemomis, visuose mūsų keliuose, namuose, ligoninėse, kalėjimuose, drauge su benamiais ir visais tais, kurie, kaip mums atrodo „užnuodija“ mūsų garbingą gyvenimą. Gyventi su Jėzumi, reiškia: priimti Jo buvimą – Žmogaus tarp žmonių, Kenčiančiojo tarp kenčiančiųjų. Nebeįmanoma likti nejautriais, abejingais, apsimetant, kad nieko ypatingo nevyksta.

Su Jėzumi viskas tampa nauja. Jo atėjimas perkeičia kiekvieną dalyką, kiekvieną įvykį, sumažina kančią, įprasmina kiekvieną netektį, kreipia mus geru keliu, pateikia atsakymus į mus kankinančius klausimus. Reikia tik vieno: priimti Jo atėjimą taip, kaip to nori Jis pats.

Šiandien pas mus atėjo Jėzus. Šiandien ir mes privalome ateiti pas Jį, pasilikti su Juo, priimti šviesaus, gero, teisaus ir laimingo gyvenimo dovaną. Viešpats laukia mūsų…

Nejaugi mes ir toliau dar ieškosime savo iliuzijų, nejaugi delsime žengti į Jo vargingą, bet meile alsuojantį būstą? Nejaugi nesuprantame, kad Jis yra pats tikriausiais Tėvo pažadas, Geroji Naujiena kiekvienai širdžiai?

Mes ateiname. Šiandien. Gal kartais ir vėluojame, tačiau suprantame, kad niekuomet neliksime be šiandien mus aplankiusios Meilės…

(Mons. Adolfas Grušas)