Palaimintasis J. Milleris, ugdytojas ir kankinys
Fermerių šeimoje gimęs, tvirto sudėjimo vaikinas į Krikščionių brolių kongregaciją, kuri darbuojasi ugdymo ir švietimo srityje, įstojo 1959 metais, o po dešimties metų, 1969 metais, jis davė amžinuosius įžadus. Kaip atsimena jo bendramoksliai, jaunasis Jamesas buvo atviro ir paprasto būdo, nebuvo pirmas moksluose, tačiau, regis, mokėjo suręsti ar pataisyti viską.
Po įžadų jis buvo pasiųstas švietimo misijon į Nikaragvą, kurioje praleido apie dešimtmetį: mokė kalbų ir kitų disciplinų mokykloje, padėjo įrengti didelį žemės ir amatų ūkį, kuriame jaunuoliai galėjo išmokti praktinių profesijų, pats mielai vairuodavo traktorių. Tačiau 1979 metais Nikaragvoje įvyko perversmas ir Jameso vyresnieji nurodė palikti šalį, nes jo gyvybei grėsė konkretus pavojus.
Jungtinėse Valstijose buvo saugu, tačiau, anot Jameso, „nuobodu“: jis troško sugrįžti į misijas Lotynų Amerikoje. Kadangi Nikaragvos durys buvo uždaros, jis trumpai darbavosi kitose Pietų Amerikos kontinento šalyse, o 1981 metais atvyko į šiaurės vakarų Gvatemalą ir pradėjo dirbti nedidelio Huehuetenango miesto mokykloje, skirtoje indėnams iš kaimiškų vietovių.
Ir čia situacija nebuvo lengva, reikėjo laviruoti tarp kelių ginkluotų sukilėlių grupuočių ir valstybinio režimo, kurio žmonės galėjo būti taip pat labai pavojingi. Galima priminti, jog 1992 metų Nobelio taikos premija buvo įteikta indėnei iš Gvatemalos Rigobertai Menchú už tai, kad demaskavo režimo žudynes ir represijas prieš indėnų bendruomenes praėjusio amžiaus 7–9 dešimtmečiais. Šiame kontekste misionierių ir vienuolių darbas buvo sudėtingas: sukilėliai kreivai žiūrėjo į jų neišvengiamą bendradarbiavimą švietimo ar mokyklų statymo klausimais su valdžia, o pastaroji įtarinėjo bendradarbiavimu su sukilėliais, jei misionieriai prabildavo apie socialinį teisingumą arba užtardavo kariuomenės bei policijos represijų aukas.
Iki šiol nežinoma, kuri pusė surengė Jameso Millerio egzekuciją: vieną dieną trys vyrai atėjo į mokyklos teritoriją ir paleido keletą mirtinų šūvių į jį, keli vaikai tapo šio nusikaltimo liudininkais. Jei nusikaltėliai nebuvo išaiškinti, tai priežastys buvo aiškios – Jameso Millerio ir kitų jo brolių darbas, laikantis krikščioniškų principų ir idealų.
1994 metais Gvatemalos vyskupai užvedė beatifikacijos bylą, kuri 1996 metais atkeliavo į Romą. 2010 metais pripažinta, kad Krikščionių brolių kongregacijos narys herojiškai praktikavo evangelines dorybes, o 2018 metų lapkritį popiežius Pranciškus patvirtino Šventųjų skelbimo kongregacijos komisijos sprendimą, jog Jamesas Milleris mirė kankinio mirtimi ir nurodė paskelbti atitinkamą dekretą.
2019 metų gruodžio 7 dienos beatifikacijos apeigoms Huehuetenango mieste vadovavo kardinolas iš Panamos José Luis Lacunza Maestrojuán, čia atvykęs kaip popiežiaus Pranciškaus pasiuntinys.
Galima pridurti, jog 2017 metų duomenimis 79 pasaulio valstybėse darbavosi daugiau nei pusketvirto tūkstančio Krikščionių brolių, kuriems talkininkavo beveik 90 000 kitų ugdytojų ir bendradarbių. Jie rūpinosi daugiau nei tūkstančiu bendrojo ugdymo mokyklų, profesinių mokyklų ir septyniasdešimčia aukštojo mokslo įstaigų, kurias lankė apie 1,04 milijono vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų. (RK / Vatican News)
