Kard. Kurt Koch. Kankinių ekumenizmas
Prieš ketvirtį amžiaus popiežius Jonas Paulius II paskelbė savo encikliką apie ekumeninę pareigą „Ut unum sint“. Tuometinis kardinolas Josephas Ratzingeris pastebėjo, kad šiuo dokumentu popiežiui, pasitelkus savo ekumeninį troškimą, Bažnyčios sąmonėje pavyko pažadinti poreikį siekti visų pakrikštytųjų vienybės. Dokumentu „Ut unum sint“ popiežius norėjo padrąsinti tikinčiuosius priimti Vatikano II Susirinkimo paraginimą krikščionių vienybei.
Praėjus trisdešimčiai metų po Susirinkimo, Jonas Paulius II ypatingą dėmesį skyrė šiam ekumenizmo fenomenui, kuris skleidėsi su atsinaujinusia energija, išreikšta Susirinkime, ir įpareigojo Bažnyčią prisiimti ir konkrečiai pritaikyti Susirinkimo nutarimus. Popiežius priminė skausmingą faktą, kad krikščionybės antrojo tūkstantmečio pabaigoje–trečiojo tūkstantmečio pradžioje Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia tokiu mastu kaip niekad iki šiol. Šiandien kankinių daugiau nei kad pirmaisiais krikščionybės amžiais. Aštuoniasdešimt procentų persekiojamųjų dėl tikėjimo yra krikščionys. Popiežiui Jonui Pauliui II buvo svarbu pripažinti, kad visos krikščionių Bažnyčios ir bendruomenės turi savo kankinius. Šiandien krikščionys nėra persekiojami dėl savo konfesijos – ortodoksų, katalikų, liuteronų – bet dėl to, kad jie krikščionys. Kankinystė yra ekumeninė. Tačiau, nepaisant jos dramatiškos prigimties, ji neša vilties žinią, kad teocentriškoje vizijoje mes, krikščionys, turime bendrą martirologiją, kuri atskleidžia, kaip iš esmės Dievas tarp pakrikštytųjų išlaiko vienybę, paremtą tikėjimo troškimu, paliudytą paaukojant gyvenimą.
Kalbėdamas apie kankinių ekumenizmą, popiežius Jonas Paulius II pripažįsta pamatinę vienybę tarp krikščionių, išreikšdamas viltį, kad kankiniai iš dangaus padės mums atkurti visišką vienybę. Kraujas, kurį kankiniai praliejo už Kristų, mus vienija, o ne skiria. Kankinių ekumenizmas dar kartą patvirtina pirmųjų krikščionių įsitikinimą, kad kankinių kraujas sėja krikščionybę. Pasak Jono Pauliaus II, kankinių ekumenizmas yra įtikinamiausia ekumenizmo forma. Po Vatikano II Susirinkimo, kai atnaujintu žvilgsniu buvo pažvelgta į Bažnyčias ir bažnytines bendruomenes, kurios dar nėra visiškoje vienybėje su Katalikų Bažnyčia, tačiau su kuriomis ji susijusi dėl kitų priežasčių, dekretais buvo pripažinta ir pradėta vertinti kankinystė ir kitose krikščionių Bažnyčiose. Dar Vatikano II Susirinkimo metu popiežius Paulius VI pripažino ekumeninę kankinystės viziją, kai 103-iosios generalinės kongregacijos metu kanonizavo Ugandos kankinius, taip pagerbdamas ir anglikonus, patyrusius tas pačias kančias, kaip ir jų broliai katalikai.
Minint jubiliejinius 2000-uosius metus, popiežius Jonas Paulius II per bendras pamaldas Koliziejuje, dalyvaujant kitų bendruomenių ir konfesijų atstovams, norėdamas pabrėžti ekumeninę kankinystės dimensiją, pagerbė XX a. kankinius – tarp jų ir ortodoksų metropolitą Serafiną, protestantų pastorių Paulą Schneiderį, katalikų kunigą Maksimilijoną Kolbę. Jų bendras atminimas padėjo išgyventi gilią bendrystę, kuri vienija skirtingų Bažnyčių krikščionis, nepaisant skirtumų ir iki šiol iškilusių kliūčių. Persekiojami – ypač nacių koncentracijos stovyklose, komunistų gulaguose – krikščionys kartu išaugo, atrado bendrystę tikėjime ir užmezgė draugystės ryšius.
Popiežiaus Jono Pauliaus II įpėdiniai savo pontifikatuose tęsė ekumeninės kankinystės viziją. Benediktas XVI pabrėžė kristologinę kankinystės dimensiją, kuri ypač svarbi ekumeniniam žvilgsniui. Stiprybė pasitikti kankinystę gimsta iš gilios ir intymios vienybės su Kristumi. Kankinystė – tai ne žmogiškų pastangų rezultatas, tačiau atsiliepimas į Dievo kvietimą ir planą, sakė Benediktas XVI 2010 m. bendrosios audiencijos metu. Kankinystė ekumeninėje dimensijoje yra aukščiausias meilės liudijimas.
Popiežius Pranciškus ne kartą pabrėžė kankinių ekumenizmo ar, kaip jis pats apibūdino, kraujo ekumenizmo svarbą. Pasak popiežiaus Pranciškaus, krikščionių kankinių pripažinimas ir ekumeninis krikščionių vienybės ieškojimas glaudžiai susiję: „Kankiniai priklauso visoms Bažnyčioms, o jų kančia pagimdo kraujo ekumenizmą, kuris peržengia istorinius pasidalijimus tarp krikščionių, ir pakviečia visus puoselėti regimą vienybę tarp Kristaus mokinių“.
Deja, matome, kad tai, jog šiais laikais pasaulyje kenčia tiek daug krikščionių, tapo bendra patirtimi. Tad Kankinių ir kraujo ekumenizmas yra aiškiausias šiandienos ekumenizmo ženklas. Čia prisimename svarbų ekumeninį Jono Pauliaus II palikimą – įsitikinimą, kad Petro įpėdiniui patikėta įgyvendinti vienybės tarnystės užduotį būtent ekumenizmo lauke. Jis vylėsi, kad po dviejų tūkstantmečių, pažymėtų krikščionių susiskaldymo, trečiojo tūkstantmečio užduotis bus atkurti prarastą krikščionių vienybę. Tas uždavinys aktualus ir šiandien. Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos „Ut unum sint“ jubiliejus – tai proga naujai prisiimti šį iššūkį ir aistringai į jį atsiliepti, viliantis visų pakrikštytųjų vienybės, kurią mums jau dovanojo kankinių ekumenizmas. (DŽ / VaticanNews)
