Šv. Jono Pauliaus II mirties metinės
Popiežiaus šv. Karolio Wojtylos tėvų beatifikacijos byla, be jokios abejonės, papildys mūsų turimas gana menkas žinias apie jų gyvenimą, taip pat kilmę. Neabejotina, kad vėl pasigirs samprotavimų – tiesa, niekuo nepagrįstų – apie lenko popiežiaus lietuvišką kilmę. Tokių kalbų ir iš dalies gana rimtų samprotavimų būta praeityje, popiežiui dar esant gyvam.
Karolis Wojtyla nedaug teatskleidė apie savo tėvus. Jo mama Emilija mirė popiežiaus gimtajame Vadovicų mieste 1929 metų balandžio 13 dieną, būdama 45 metų, kai būsimas popiežius buvo aštuonerių metų vaikas. Mama buvo šeimos siela, kartą prasitarė popiežius. Emilija palaidota Krokuvos kapinėse. Vyresnysis brolis Edvardas (1906–1932), keturiolika metų vyresnis už Karolį, baigė medicinos mokslus Krokuvoje 1930 metais, kai Karoliui buvo 10 metų. Po poros metų Bielsko Bialos ligoninėje, gydydamas šiltine sirgusią moterį, jis užsikrėtė ir mirė, būdamas 26-erių. Karoliui tuomet buvo 12 metų. Paminėtina ir nė metų neišgyvenusi popiežiaus sesuo Olga, gimusi 1916 m.
Abu Karoliai – tėvas, buvęs Austrijos-Vengrijos imperatoriškos kariuomenės karininkas ir sūnus, vadinamas mažybiniu Loleko vardu, 1938 metais iš Vadovicų persikėlė į Krokuvą. Lolekas kibo į mokslus, įsirašė į filologijos fakultetą Jogailos universitete, gundėsi aktoriaus karjera eksperimentiniame teatre, laisvalaikiu mokėsi kalbų. Vokietijos invazija į Lenkiją 1939 metais visai sujaukė Karolio mokslo ir gyvenimo planus. Būsimasis popiežius su tėvu pabandė prasprukti nuo vokiečių, traukėsi į Lenkijos rytus, tačiau sužinoję, kad sovietų kariai įsiveržė į Lenkiją iš rytų, buvo priversti sugrįžti į Krokuvą. Naciams uždarius Jogailos universitetą Lolekas įsidarbino akmens skaldykloje Solvay, tokiu būdu išvengdamas grėsusio deportavimo darbams į Vokietiją. 1941 metais Karolį ištiko tragedija: vasario 18 dieną mirė tik 61 metų sulaukęs tėvas, išmokęs jaunąjį Karolį maldos gyvenimo. Išskyrus vieną tetą dvidešimtmetis Karolis neturėjo kitų artimesnių giminaičių. 1942 metais įvyko lūžis jo gyvenime – būsimasis popiežius atsiliepė į kunigystės pašaukimą, Krokuvoje įstojo į kunigų seminariją, karo metu priverstą veikti pogrindžio sąlygomis, tapo rinktiniu Krokuvos arkivyskupo Adomo Sapiegos globotiniu.
Oficialioje Karolio Wojtylos biografijoje nieko nesakoma apie galimai su Lietuva susijusią jo kilmę. „Visko gali būti, aš to nežinau“, – kardinolas Karolis Wojtyla atsakė į Romoje vieną kartą lietuvio vyskupo Antano Deksnio jam asmeniškai užduotą klausimą.
Karolis Wojtyla, Krokuvos arkivyskupas, Romos kurijos dikasterijų ir Vyskupų sinodo sekretoriato narys, nelauktai buvo išrinktas popiežiumi 1978 metais. Anuomet kalbėta apie sensaciją – popiežius iš už „geležinės uždangos“, amžiumi labai jaunas popiežius – 58 metų, tvirto fizinio sudėjimo, sportiškas. Bažnyčia galėjo nujausti, kad jo pontifikatas bus ilgas ir reikšmingas. Iš tiesų taip ir buvo. Mirdamas 2005 metais balandžio 2 dieną, po 26 popiežiavimo metų, lenkas popiežius paliko gilius pėdsakus Bažnyčios ir pasaulio gyvenime
Akivaizdžiausi pasikeitimai Bažnyčioje ir pasaulyje jo popiežiavimo laikotarpiu buvo geopolitinės permainos, iš pamatų pakeitusios laisvės ir ypač religijos laisvės situaciją Europos žemyne. Krito žemyną ir pasaulį dalijusi vadinamoji geležinė uždanga. Komunistinę sistemą iš vidaus pažinojęs Krokuvos kardinolas Karolis Wojtyla buvo pirmas lenkas popiežius Bažnyčios istorijoje. 1978-ieji – jo išrinkimo metai – nebuvo lengvi. Per kelis mėnesius mirė du popiežiai – šv. Paulius VI ir garbingas Dievo tarnas Jonas Paulius I. Kardinolai buvo šių poslinkių priblokšti: tais metais jiems teko dalyvauti dviejose konklavose. Antrojoje Romos vyskupu ir popiežiumi išrinktas Karolis Wojtyla.
Karolį Wojtylą žmonės labai greitai pamilo. Italai jį iš karto pamėgo vos išgirdę ne visai taisyklingą, bet sklandžią italų kalbą. „Pataisykite mane, jei suklysčiau“, – įveldamas nedidelę kalbos klaidą, pasakė naujasis popiežius spontaniškoje kalboje išrinkimo vakarą prieš palaiminimą „Urbi et Orbi“. Visą katalikų pasaulį sužavėjo jo prisipažinimas: „Bijojau priimti popiežiaus tarnystę, bet tai padariau paklusdamas mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui ir visiškai pasitikėdamas jo Motina Marija“, – pasakė anuomet Jonas Paulius II, save paaukojęs Marijai dar 1958 metais, kai, paskirtas Krokuvos vyskupu augziliaru, savo vyskupiškuoju šūkiu pasirinko žodžius: „Totus tuus“ ( „Visas tavo“).
Jonas Paulius II buvo vadinamas „pasaulio klebonu“ – per jo pontifikatą buvo surengtos 104 apaštališkosios kelionės į užsienį, 146 pastoracinės kelionės į Italiją, jis aplankė per tris šimtus Romos parapijų, paskelbė 14 enciklikų, 15 apaštališkųjų paraginimų, 11 apaštališkųjų konstitucijų, 45 apaštališkuosius laiškus, parašė penkias knygas, paskelbė 1338 palaimintuosius ir 482 šventuosius, per 9 konsistorijas paskyrė 231 kardinolą, įskaitant popiežių Pranciškų.
Šventojo popiežiaus pontifikato metu būta daug reikšmingų ir svarbių įvykių – kone visos pasaulio tautos gali paliudyti apie šio Bažnyčios vyriausiojo ganytojo išskirtinį tėvišką rūpestį joms, net jei jis ne visas jas suspėjo aplankyti. Lietuvą jis aplankė 1993 metais, neslėpdamas, kaip labai troško ją aplankyti. Jis tai pasakė Vilniuje, primindamas savo apsilankymą Vatikano bazilikos lietuvių koplyčioje pirmąją savo pontifikato dieną.
Paminėtini ir kiti du nepaprasti dalykai, įsirėžę tikinčiųjų atmintin. 1981 metais gegužės 13 dieną Šv. Petro aikštėje įvyko pasikėsinimas į Jono Pauliaus II gyvybę. Tik per plauką popiežius liko gyvas, anot jo paties, Marijos užtarimo dėka: pasikėsintojo iššautos kulkos trajektorija nepaaiškinamu būdu taip pakrypo, kad nebuvo pažeisti gyvybiniai organai. Pasikėsinimas į popiežių – Kristaus vietininką žemėje – buvo neregėto įžūlumo terorizmo aktas, nors taip ir nebuvo atskleista, kas pasamdė profesionalų žudiką. Dar neatsigavęs po šio įvykio Karolis Wojtyla iš ligoninės palatos atleido pasikėsintojui, o pasveikęs jį aplankė kalėjime. Su mirtimi prasilenkęs popiežius tvirtindavo, kad po to įvykio kiekviena minutė ir valanda buvo jam padovanota Dievo malonė.
Kitas dalykas, kurį visi ilgai atsimins, buvo paskutinės popiežius gyvenimo dienos 2005 metais. Senas, ligotas, operacijų išsekintas, kalbėti nebegalintis popiežius jautė artėjančią mirties valandą. Jam tų metų gavėnia buvo tarsi Velykų laukimas. Didįjį Penktadienį, kai prie Koliziejaus vyko Kryžiaus kelio pamaldos, jis jas sekė apsikabinęs didelį kryžių. Ruošėsi mirti. Rodė ir mokė, kaip mirti. Mirė Gailestingumo sekmadienio, kurį jis pats įvedė, vigilijos vakarą, balandžio 2 dieną. Žinia apie mirtį nebuvo netikėta. Toli pasklidusi, ji sukėlė stulbinantį atgarsį – minios gedinčių žmonių iš viso pasaulio užgriuvo Romos miestą, kilometrinės eilės nusidriekė į Vatikaną. Žmonės stovėjo eilėse naktimis, kad tik galėtų atsisveikinti su Karoliu Wojtyla – popiežiumi, anuomet pradėtu vadinti Didžiuoju. Tokio gedulo Romoje nėra buvę. Atsisveikinimo su popiežiumi kulminacija buvo jo laidotuvių Mišios, į kurias kai kas atėjo su paruoštais plakatais, kuriuose buvo prašoma Bažnyčios skelbti Karoli Wojtylą „Šventuoju tuoj pat!“. Tai įvyko greitai, po devynerių metų jį kanonizavo popiežius Pranciškus. Sūnaus pėdomis seka jo tėvai: motina Emilija ir tėvas Karolis jau vadinami Dievo tarnais. (SAK / Vatican News)
