BAŽNYČIA

Įveikusi šv. Jokūbo kelio atkarpą per Lietuvą

Šv. Jokūbo piligrimų keliai, vedantys į Kompostelos Santjago katedrą, prie šv. Jokūbo relikvijų, eina ir per Lietuvą. Per pastaruosius kelerius metus buvo nužymėti keli per Lietuvą vingiuojančių šv. Jokūbo kelių variantai. Dar prieš pandemijos pradžią kalbėjomės su tapytoja Egidija Brinkyte, pėsčiomis įveikusia vieną per Lietuvą nutiestų Šv. Jokūbo kelio atkarpų.

Žygin leistis galima be žemėlapio ir išmaniųjų priemonių – rodyklėmis bei šukučių kriauklėmis žymėtas kelias neleis pasiklysti. Kodėl kriauklėmis? Pirmiesiems Apaštalo Jokūbo kelio piligrimams kriauklės naudojus labai praktiškais sumetimais – kaip įrankį vandeniui semti ir numalšinti troškulį, šiandien jos yra pagrindinis šv. Jokūbo kelio simbolis.

2019 m. rugpjūčio antroje pusėje įveikėte šv. Jokūbo kelio atkarpą Lietuvoje. Kiek laiko truko ją įveikti?

Aš iki šiol prisimenu tą neapsakomą džiaugsmą, kai sužinojau apie lietuviškąjį šv. Jokūbo kelią. Ir aš žinojau, kad eisiu. Laimė, visada mėgsta tylą, todėl, kai tik nusprendžiau eiti, apie tai žinojo tik mano dvasios tėvas. Savo kelio atkarpą galėčiau padalyti į du etapus. Pirmasis – kai ėjau nuo Pažaislio vienuolyno iki Seinų Lenkijoje (8 dienos, 200 km), ir antrasis – kai keliavau nuo Žagarės iki Pažaislio vienuolyno (12 dienų, 300 km). Išėjau iš Pažaislio ir ten pat sugrįžau.

Žinoma, aš neturėjau panašios keliavimo patirties, nebuvau ėjusi šv. Jokūbo kelio Ispanijoje. Todėl pirmasis iššūkis ir buvo ėjimas. Reikėjo padaryti nemažai namų darbų: studijavau atstumus, žemėlapį, nakvynės vietas. Specialaus fizinio pasirengimo neturėjau, tačiau man buvo svarbu tik viena: negaliu abejoti, kad nenueisiu. Ir tai pasitvirtino! Jei būčiau nors akimirką suabejojusi, kad nenueisiu, tai taip ir būtų nutikę. Kelyje labai svarbus psichologinis pasirengimas.

Šv. Jokūbo kelias neretai vadinamas stebuklų keliu. Ar teko tai patirti einant lietuviškąja kelio atkarpa? Ką Jums reiškia šis kelias?

Kiekvieną dieną patirdavau stebuklų. Atrodė, kad žolė žalesnė, saulė ryškiau šviečia, paukščiai gražiau čiulba ir lietus šiltesnis. Buvau labai pasiilgusi žemės kvapo, todėl ši kelionė buvo tikra atgaiva. Einat užuosti ariamos žemės kvapą, kuliamų rugių dulkes, miško gaivą... Ar tai ne stebuklas? Nuostabu tai, kad keliavau tokiu laiku, kai pievos ir miškai buvo pilni gėrybių. Alkana bet kokiu atveju nebūčiau likusi: grybai, valgomosios sraigės, kukurūzai, pupos, saulėgrąžos, bulvės, obuoliai, kriaušės...

Dar stebuklas – sutikti žmonės. Visi draugiški, paslaugūs, siūlėsi pavežti. Vieni netgi pavaišino pietumis ir ožkos sūriu, padovanojo pirštines, kitur dovanai gavau medaus. Šios dovanos labai brangios, ypatingai nešant jas 200 km, kai kiekvienas gramas yra svarbus. Jos man - žmonių gerumo įrodymas.

Man visas šis kelias yra stebuklas. Visų pirma tai, kad aš jį nuėjau, o antra – kad grįžau kitokia. Kelias pakeičia visapusiškai, neįmanoma iš jo grįžti tokiai pačiai.

Vieni žygeiviai į kelią leidžiasi turėdami tam tikrą intenciją, kiti eina vedini sveikatinimosi tikslų. Ką Jums atnešė šv. Jokūbo kelias? Jeigu keliavote viena, galbūt tai buvo savotiškos rekolekcijos?

Taip, aš ėjau viena. Visi klausė, ar nebaisu? Lietuvoje tikrai nebaisu eiti vienai. Išeidavau anksti ryte, kai ūkininkai važiuoja į laukus, jų tikrai nėra ko bijoti. Kiekviename kieme sutikdavau šunis, saugančius savo teritoriją. Tačiau pamatę, kad jų nebijau, nebesivydavo.

Prieš pradėdama eiti turėjau tikslą – nueiti Kelią ir aplankyti jame rastas bažnyčias ir koplyčias. Beeinant intencijų atsirado su kaupu. Iš tiesų visas kelias yra kaip rekolekcijos.

Pirmas dvi dienas buvo dykumos laikas, kai akių neblaškė gamtovaizdis, lydėjo monotoniški laukai ir ausų neblaškė įvairūs garsai, nes ausys nuo miesto triukšmo pratinosi prie tylos. Tai buvo laikas pamiršti kasdienybę, darbus, rūpesčius ir jau trečią dieną pradėjau mėgautis Keliu. Visą laiką mano rankose buvo rožinis, jis stiprino mane. Nepraėjau nei pro vieną bažnyčią, koplyčią ar pakelės kryžių. Žinoma, labai gaila, kad ne kiekvieną dieną galėjau dalyvauti šv. Mišiose, nes kaimo vietovėse šv. Mišios vyksta tik sekmadieniais, o kai kur tik kartą per mėnesį. Kelyje atrodė, lyg kiekviename žingsnyje veiktų Šventoji Dvasia, susitvarkė, susidėliojo mano vidinė svajonių ir tikslų mozaika. Ir aš su nekantrumu laukiu kitų tokių rekolekcijų, tik šį kartą Ispanijoje.

Pastebima, kad bene populiariausias prancūziškasis šv. Jokūbo kelias Ispanijoje yra gerokai sukomercintas, o atsiplėšti nuo kitų žygeivių tiek, kad nematytum priešais arba paskui einančiųjų, pavyksta retai.

Ar kelionės metu sutikote kitų einančiųjų šv. Jokūbo kelią Lietuvoje?

Lietuviškame šv. Jokūbo Kelyje buvo atkarpų, kai nebuvo nei vienos parduotuvės, nei, atrodo, jokios civilizacijos. Viename etape sutikau dviratininkus, kurie keliavo kelis šv. Jokūbo kelio etapus. Buvo nuostabu vakare pabendrauti su jais. O visą likusį laiką buvome tik aš ir Kelias. Kartais ir vienas kitas pakalbinęs vietinis, dažnai net negirdėjęs apie pro šalimais einantį šv. Jokūbo kelią.

Ačiū už pokalbį.

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)