Popiežiai apie viltį: nuolankiausia, bet stipriausia dorybė
Jonas Paulius I: viltis – privaloma dorybė
Per savo trumpą tarnystę Jonas Paulius I vilčiai skyrė katechezę, kurios metu sakė, kad ši dorybė, privaloma kiekvienam krikščioniui, gimsta iš pasitikėjimo trimis tiesomis: „Dievas yra Visagalis, Dievas mane nepaprastai myli ir Dievas ištikimas savo pažadams. Tai Jis, Gailestingumo Dievas, uždega manyje pasitikėjimą, dėl kurio aš nesijaučiu nei vienišas, nei nenaudingas, nei apleistas, o įtrauktas į išganymo planą, kuris vieną dieną išsipildys Rojuje.“ Taip kalbėjo Jonas Paulius I per bendrąją audienciją 1978 m. rugsėjo 20 d.
Jonas Paulius II: krikščionys – vilties liudytojai
Šv. Jonas Paulius II, kviesdamas atrasti dieviškąją vilties dorybę, sakė, kad ji skatina krikščionį neprarasti galutinio tikslo, suteikiančio jo gyvenimui prasmę ir vertę, o, kita vertus, dovanoja jam gilius ir tvirtus motyvus, padedančius kasdien įsipareigoti perkeisti tikrovę, idant ji atitiktų Dievo planą. Reikia priimti Šventosios Dvasios dovaną, kuri žadina mumyse viltį, jog niekas negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje (Rom 8, 39). Todėl Dievas, apsireiškęs laikų pilnatvėje per Jėzų Kristų, tikrai yra „vilties Dievas“, kuris pripildo tikinčiuosius džiaugsmo ir ramybės. Tad krikščionys kviečiami liudyti šią džiaugsmingą patirtį pasaulyje, taip gyventi, kad būtume visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį. (plg. 1 Pt 3, 15).
Benediktas XVI: viltis keičia gyvenimą
Benediktas XVI vilčiai skyrė visą encikliką Spe salvi. „Atpirkimas, išgelbėjimas, anot krikščioniškojo tikėjimo, nėra tiesiog duotas. Jis mums siūlomas ta prasme, kad mums dovanojama viltis, mums patikima viltis, kurios dėka galime pakelti dabartį: dabartimi, net jei ji sunki, galime gyventi bei ją priimti, jei ji veda į kokį nors tikslą ir jei esame dėl to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintų kelionėje dedamas pastangas.“ Benediktas XVI nurodo vilties liudytoją – šv. Juozapę Bakhita, moterį, patyrusią vergovę, smurtą, skurdą, pažeminimą. Jai susitikimas su Jėzumi grąžino viltį, kurią ji perdavė kitiems kaip gyvą tikrovę: dėl to „vilties ji negalėjo pasilikti sau: ta viltis turėjo pasiekti daugelį, visus.“
Popiežius Pranciškus: viltis tai šviesa, nugalinti tamsybes
„Vilties dorybė suteikia jėgų eiti per gyvenimą“, – sako Pranciškus. Šiuo tokiu trapiu mūsų istorijos momentu, kai kenčiame dėl po visą pasaulį išplitusios pandemijos, popiežius Pranciškus kalba apie kitą „užkratą“, linkėdamas, kad jis būtų perduodamas iš širdies į širdį. Tai užsikrėtimas viltimi. „Kristus, mano viltis, prisikėlė!“. Tai nėra magiška formulė, kuri leidžia išnykti problemoms. Ne, Kristaus Prisikėlimas nėra tai. Tai meilė, nugalinti blogio šaknis, pergalė, kuri neperšoka kančių ir mirties, tačiau jas įveikia atverdama kelią iš bedugnės, perkeisdama blogį į gėrį: tai išskirtinis Dievo galybės ženklas“ (Urbi et orbi 2020 m. balandžio 12 d. ). „Velykos suteikia mums pamatinę teisę, kuri nebus atimta: teisę į viltį. Tai nauja viltis, gyva, ateinanti iš Dievo ir skleidžianti širdyje tikrumą, kad Dievas viską gali perkeisti į gėrį, netgi kapą – į gyvenimo vietą“. (2020 m. balandžio 11 d. Didžiojo šeštadienio homilija).
