F. Lombardi SJ: galimybė susitvarkyti savo gyvenimus
Enciklikoje „Laudato si’” popiežius Pranciškus pastebi, kad pokyčiai žmonijos ir planetos gyvenime įgyja vis didesnį pagreitį. Didėjantis tempas darbe ir gyvenime prieštarauja natūralios evoliucijos tempui, tad popiežius svarsto, ar pokyčių tikslai prisideda prie bendrojo gėrio ir integralios žmogaus pažangos.
Žvelgdami į savo gyvenimus ypač vyresnio amžiaus žmonės gali pastebėti, kiek dalykų iš esmės pasikeitė ir vėl keičiasi. Laimei, kai kurie dalykai keičiasi į geresnę pusę, pavyzdžiui, daugelio vargšų gyvenimo sąlygos, medicinos technologijos, ugdymas, kelionės, komunikacija. Tačiau daugelis dalykų pasendinama per greitai vien tam, kad paspartintų ekonominę plėtrą ir siekiant pelno. Reklama įkyriai skatina trokšti nereikalingų naujovių, sukurdama tikrą priklausomybę, daugelyje sektorių pokyčių spartinimas tampa savaiminiu tikslu, nebe progreso, o vergovės forma. Mes judame netvariu greičiu, kuris anksčiau ar vėliau nebeišlaiko, keldamas pavojų aplinkai.
Daugelio aktyvių žmonių, kurie sėkmingai integravosi į modernų pasaulį, gyvenimo ritmas išties pašėlęs, pastebi kun. Lombardi. Iš pradžių jie imasi veiklos entuziastingai, tačiau netrukus suvokia, kokią kainą turi mokėti žmogiškųjų, šeimos santykių, asmeninio gyvenimo sąskaita.
Dabar šis vis greitėjantis bėgimas patyrė rimtą sukrėtimą. Ekonominiai rodikliai nukrito, atšaukti susitikimai, kelionės, įvairūs planai. Daugelis žmonių prarado laiko sąvokos supratimą, jie pasimetė. Kaip mes tai išgyvename? Kokia prasmė? Yra laikas veikti, bet ateina metas ir džiugiai laukti, būti kartu su mylimais žmonėmis, kontempliuoti grožį, laikas nemigo naktims, laikas laukti kančioje… Galime švaistyti laiką, pasiduoti nereikalingumo ir tuštumos jausmui… Tačiau yra laikas ir pabūti su savimi. Ar yra laiko pabūti su Dievu? Kai mūsų gyvenimas verda, idėja pabūti su Dievu stumia mus į egzistencijos pakraščius. Mes bandome pirmiau atlikti nesibaigiančius darbus, imtis malonių ar skubių dalykų, ir dažnai atidedame susitikimą su Dievu.
Daugeliui žmonių šis keistas karantino laikas liekant namuose padėjo vėl atrasti maldą. Kažkas gal manė, kad negalėjimas eiti į bažnyčią neigiamai paveiks tikėjimą ir dvasinį gyvenimą, tačiau tai galėjo tapti laiku, kaip kad Jėzus sakė samarietei, išmokti šlovinti Viešpatį dvasia ir tiesa kiekvienoje vietoje, net ir savo namuose, kur buvome priversti likti, net priverstinio neveiklumo metu. Šlovinti Viešpatį visur, nes Dvasia pučia, kur nori. (DŽ / Vatican News)
