Popiežius kunigams: Kristaus Širdis – tikrosios gailestingumo durys
2016 metais taip pat švęsta Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmės įvedimo 160 metų sukaktis. Iškilmę, kasmet minimą savaitės po Devintinių penktadienį, 1856 m. įvedė popiežius Pijus IX. Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventės dieną minima 1995 metais popiežiaus šv. Jono Pauliaus II įvesta Pasaulinė maldos už kunigų šventėjimą diena.
Gailestingumo jubiliejus ir Kunigų jubiliejus
Popiežius Pranciškus Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmės 160 metų sukakties proga sukvietė Bažnyčios dvasininkus iš viso pasaulio į jubiliejinį tridienį birželio 1–3 dieniomis. Keli tūkstančiai Kunigų jubiliejaus dalyvių Romos bažnyčiose atliko išpažintį, dalyvavo katechezėse, Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje ir rekolekcijose, kurias vedė popiežius Pranciškus, žengė į Šventojo Petro baziliką pro Šventąsias duris ir koncelebravo popiežiaus vadovautose Kunigų jubiliejaus Mišiose.
„Kur yra mano širdis? Kokio lobio ji ieško?“
Kiekvienas kunigas šiandien sau teužduoda šį klausimą, sakė popiežius Pranciškus Švč. Jėzaus Širdies iškilmės Mišių metu. Jis kvietė dvasininkus sutelkti dėmesį į širdį, į vidų, į gyvybės šaknis, į jausmų branduolį, kitaip tariant – į žmogaus asmens centrą. „Šiandien prieš akis turime dvi širdis – Jėzaus, Gerojo Ganytojo, širdį ir mūsų, kurie taip esame ganytojai, širdis.“
„Gerojo Ganytojo širdis ne tik gailestinga, bet ji pati yra gailestingumas. Iš jos spinduliuoja Tėvo meilė; ji mane supranta ir priima tokį, koks esu; nepaisant mano ribotumo ir nuodėmių, galiu neabejoti, kad ji mane išsirinko ir myli.“
„Jėzaus širdies akivaizdoje gimsta esminis kunigiško gyvenimo klausimas – į kur nukreipta mano širdis? Kunigui tenka rūpintis daugybe įvairių dalykų – katecheze, liturgija, labdara, sielovada, taip pat administraciniais reikalais. Tačiau tarp daugybės veiklos vis išlieka tas pats klausimas: kur yra mano širdis? Į kur ji žiūri? Kokio lobio ieško? Nes, kaip sako Jėzus, „kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21).
Kristus ieško pražuvėlės avelės
Gerasis ganytojas Jėzus, žinodamas, kad viena jo kaimenės avis pasimetė, nesako „šiandien jau padariau viską, ką reikėjo padaryti, dėl to šita pražuvėle pasirūpinsiu rytoj“, bet tuoj pat imasi darbo. Jo širdis nerami kol nesuranda tos vienos pražuvėlės. Jis eina jos ieškoti ir suranda; suranda, nes rizikuoja, nesustoja vietoje ir neišsigąsta vargo; jis „užsispyręs“ siekia gero, jis yra pateptas dieviškuoju užsispyrimu, kad nė viena avis nepražūtų. Dėl to jis ne tik palieka atviras duris, bet pats išeina laukan kviesti vidun tų, kurie nenori ateiti.
Jėzus pažįsta savo avis, nė viena nėra jam svetima
Kristaus kaimenė – tai jo šeima ir jo gyvenimas. Avys jo nebijo, nes jis eina kartu su jomis, kiekvieną vardu vadina. Lygiai taip ir Kristus kunigas yra atsidavęs Dievo tautai. Savo asmeninių projektų jis nekelia aukščiau Dievo tautos reikalų, bet yra artimas jam patikėtiems žmonėms. Jis niekada šiurkščiai nebara, bet kantriai išklauso ir palydi, dosniai dalija Dievo atleidimą.
Kristaus džiaugsmas ne sau, bet kitiems ir su kitais
Gerojo Ganytojo Jėzaus, džiaugsmas yra meilės kupinas džiaugsmas. Toks turi būti ir kunigo džiaugsmas. Kunigas, kurio širdį perkeitė Dievo gailestingumas, jį dosniai dalija žmonėms. Maldoje jis ieško Dievo paguodos ir žino, kad nėra nieko stipresnio už Dievo meilę. Dėl to jo siela rami, jis laimingas, kad per jį gali tekėti Dievo gailestingumas, priartinantis žmones prie Dievo Širdies. (SAK / Vatican News)