Kodėl karas Mianmare niekada nesibaigia?
Pasak kardinolo Bo, būtų galima kaltinti karines pajėgas, kurios nesutinka sudaryti paliaubų net tuo laiku, kai valstybei reikia tvarkytis su pandemija. Būtų galima kaltinti silpną civilinę valdžią arba juridinės sistemos nesugebėjimą užtikrinti teisingumą. Būtų galima kaltinti etninius lyderius ir kitus, kurie pelnosi iš prekybos nefritu ir narkotikų platinimo. Būtų galima pasakyti, kad religiniai lyderiai yra pernelyg bailūs ir neprotestuoja prieš neteisingumą.
Tačiau dabar, artėjant rinkimams ir tarptautinei konferencijai dėl taikos Mianmare, svarbu atkreipti dėmesį į kitą, įsiklausyti į kitą, pasiryžti siekti visų gėrio. Auksinę progą tam suteikė pasaulyje susidariusios naujos sąlygos, nauji iššūkiai pasauliui. Labai svarbu nepraleisti šios progos. Šiuo metu Mianmaras, pasak kardinolo Bo, yra įkliuvęs į trigubą pasaulinę krizę. Viena – tai mažas patogenas, kuris sukrėtė visą žmoniją. Tačiau pandemija taip pat atveria naujus kelius. Antra – visiems pavojų keliantis aplinkos nykimas. Mianmaras priklauso labiausiai klimato kaitos veikiamų šalių penketui. Trečia – per pasaulį persiritę protestai rodo, kokie svarbūs rasių ir tautų santykiai. Mianmarui būdingas ne vien skirtingumo grožis, bet ir polinkis rūšiuoti žmones pagal etninius skirtumus.
Grįšime prie beprasmių skaldymų ar elgsimės kitaip? Kokią ateitį parengsime jaunimui? Dešimtmečiais jie neturėjo jokių galimybių savo šalyje, milijonai išvykdavo darbuotis kitur vergiškomis sąlygomis. Ar galime užtikrinti ateitį, sveikatą, gerovę, orumą, užtikrinti lygybę, kurti tvarią plėtrą ir ilgalaikę taiką Mianmare, klausia Rangūno arkivyskupas. Kol Mianmaro žmonės kovoja tarpusavyje, vienos jaunimo dalies gyvenimą naikina narkotikai, o kita ryžtasi nežmoniškoms sąlygoms užsienyje, kai kurie kaimynai, priminė kardinolas, naudojasi galimybe pasisavinti krašto gėrybes: auksą, nefritą ir tikmedį, vandenį, nepaliestus miškus.
„Praėjusiomis dienomis šimtai jaunų nefrito ieškotojų vėl buvo palaidoti vandens apsemtuose kapuose, o svetimšaliai sprunka su mūsų turtais. Mes kovojame tarpusavyje ir savo jaunuolius nuteikiame prieš jų brolius. Jų gyvenimai ar galūnės sužalojami, motinos rauda, jaunos moterys tampa našlėmis. Laikas sustoti“, – sako Mianmaro kardinolas. Laikas nustoti manyti, kad etninis skirtingumas lemia, kas valdo. Tokia buvo kolonizatorių strategija: skaldyti ir valdyti. Laikas džiaugtis skirtingumu ir skaldymą keisti derybomis, dialogu ir kompromisu, laikas gerbti išrinktą valdžią. Laikas suprasti, kad taika yra naudingiausia, laikas investuoti į taiką ir pasirengti pasauliui po pandemijos, išklausyti motinos žemės skundą, nustoti elgtis su vargšais tarsi priešais, užtikrinti išsilavinimą jauniems žmonėms. „Mūsų kultūros yra šimtmečiais kurti lobynai. Mianmaro miškai yra Azijos plaučiai. Mūsų čiabuviai žino, kaip juos išsaugoti. Mianmaro laukai yra Azijos ryžių dubenėlis. Mūsų žemdirbiai nusipelno teisingo atlygio. (...) Mianmaro žmonės nusipelno taikos, o ne nesibaigiančio karo. Tačiau taikos negali būti be teisingumo. O teisingumo negali būti be tiesos“, – priminė kardinolas Bo.
Liepos 13 dieną kardinolas Charles Bo, 16 Miamnaro katalikų vyskupų, budistų, baptistų, anglikonų, evangelikų, musulmonų vyresnieji paskelbė bendrą kreipimąsi, melsdami, kad lapkritį vyksiančiuose rinkimuose kraštui ir taikai būtų suteikta galimybė. (RK / Vatican News)
