Pakistano vyriausybė po mirties apdovanojo „pamirštųjų motiną“ – s. Ruth Lewis
Liepos 8-ąją vienuolei nustatytas užsikrėtimas COVID-19 virusu. Tai nebuvo netikėtumas, mat ji darbavosi tarp centro globotinių, kurie taip pat buvo užsikrėtę koronavirusu. Beveik dvi savaites ji buvo gydoma Karačio ligoninės intensyvios slaugos skyriuje, deja, kovą su liga pralaimėjo.
Po mirties sesers Ruth mirties Pakistano vyriausybė, rekomenduojant Sindho provincijos gubernatoriui, jai suteikė „Tobulumo žvaigždės“ apdovanojimą. Tai aukščiausias civilinis apdovanojimas, suteikiamas už itin didelius nuopelnus visuomenei ir valstybei, taip pat už darbus, pasiekimus ar pavyzdį, kuris reikšmingas ne vien Pakistanui.
Sesuo Ruth Lewis buvo viena iš trijų Dar-ul-Sukun centro steigėjų 1969 metais. Šiame centre buvo pradėti priimti asmenys su negalia, tarp kurių daug vaikų ir paauglių. Tai buvo metas, kai valstybė dar neturėjo socialinių programų tokiems asmenims. Jų likimas dažnai būdavo itin liūdnas, jie buvo pasmerkti skurdui ir badmiriavimui, greitai mirčiai, ypač jei jų išsižadėdavo šeimos, kurios nepajėgdavo panešti tokios naštos, kartais dėl skurdo, kartais dėl gėdos. Šiuo požiūriu sesers Ruth ir kitų jos bendražygių iniciatyva buvo iš tiesų pionieriška. Rūpestis pačiais silpniausiais seseriai Ruth pelnė „pamirštųjų motinos“ titulą.
Dar-ul-Sukun centro komunikate rašoma, kad sesuo Ruth „rūpinosi tokiais vaikais, kurių atsisakė jų pačių šeimos, vaikais, kurie dėl kūno deformacijų ar chroniškų negalių buvo vadinami pabaisomis, vaikais, kurių vien vaizdas galėjo traumuoti žmogų iš gatvės. (...) Tačiau sesuo Ruth tapo jų motina. Jai jie buvo daugiau už skurdo aukas, kurias reikia sušelpti, ji juos priėmė tarsi savo pačios vaikus, kurių kiekvienas yra unikalus. Ji nenuilstamai darbavosi dėl kiekvienos asmenybės vystymosi, pati prausė ir valė jų kūnus, kai paprastai tam yra samdomi prižiūrėtojai“.
Vienuolės ne vien rūpinosi žmonėmis su negalia, bet taip pat tikėjo jų galimybėmis, ypač daug dėmesio skyrė sportui. Tai davė puikių vaisių – 1998 metais keturi jauni centro auklėtiniai parsivežė medalius iš JAV surengtų specialių olimpinių varžybų.
Tačiau Dar-ul-Sukun centras buvo tik vienas iš sesers Ruth Lewis darbų. Sindho gubernatoriaus rekomendaciniame laiške priminėta, kad ji prisidėjo prie dviejų centrų apleistiems berniukams ir mergaitėms, senelių namų, didelio reabilitacijos centro įsteigimo. Praeityje vienuolei pranciškonei taip pat įteikti įvairūs Sindho provincijos ir Karačio miesto apdovanojimai, įvertinant ir pripažįstant jos dešimtmečius trukusį darbą tarp silpniausių visuomenės narių.
Pasak Dar-ul-Sukun centro asmenims su negalia darbuotojų, jie prarado ne vien steigėją, bet ir tikros „meilės ikoną“. Centro pranešime prašoma maldos už vaikus, kuriems sesuo Ruth buvo motina, už bendradarbes vienuoles, kurioms ji buvo sesuo ir įkvėpimo šaltinis, už centro darbuotojus, kurie ją taip pat mylėjo ir stengėsi kasdieniame gyvenime elgtis kaip ji.
„Pakistanas prarado dar vieną nežinomą herojų, seserį Ruth Lewis, kuri pašventė gyvenimą vaikams Dar-ul-Sukune. Jos netektį apgailės visi Karačio gyventojai, visi pakistaniečiai turėtų išgirsti kalbant apie ją“, – pridūrė Bilawal Bhutto Zardari, vienas iš Sindho provincijos Pakistane politinių lyderių. Sesers Ruth laidotuvės buvo surengtos liepos 22 dieną. Dėl tebesitęsiančios pandemijos situacijos laidotuvėse dalyvavo tik šeimos nariai, artimiausi bendražygiai, valdžios atstovai, žurnalistai ir pamaldoms vadovavę dvasininkai, tarp kurių – Karačio arkivyskupas kardinolas Joseph Coutts. Tačiau Karačio miesto Kristaus Karaliaus bažnyčioje vykusios pamaldos taip pat buvo tiesiogiai transliuojamos per įvairias Pakistano krikščionių Facebook paskyras: jas stebėjo ar vėliau peržiūrėjo dešimtys tūkstančių žmonių, kurie parašė šimtus užuojautos komentarų. Vienas iš sesers Ruth gautų apdovanojimų buvo „Karačio miesto pasididžiavimo“ medalis, įteiktas 2014 metais. Ji taip pat buvo visos krikščionių bendruomenės pasididžiavimas. (RK / Vatican News)
