Mišios internetu: virtualumo pavojus
Karantino laikotarpiu labai padaugėjo virtualių religinių pasiūlymų, pradedant Mišių, Rožinio maldos transliacija per televiziją ar socialinius tinklus. Šiandien, kai esame kitoje pandemijos fazėje, TV transliuotojai ir religinės institucijos sprendžia, ar tęsti virtualias transliacijas. Atliekant tyrimą, domėtasi, kiek žmonių sekė transliacijas bei kokios buvo tokio jų pasirinkimo priežastys. Kaip katalikai išgyveno tikrų Mišių pakeitimą virtualiomis? Matė daugiau privalumų ar trūkumų? Koks buvo poveikis kitų konfesijų tikintiesiems? Pavyzdžiui, kai religinės apeigos transliuojamos per televiziją, katalikų liturgija panaši ar skiriasi nuo kitų konfesijų pamaldų? Kokie skirtumai iškyla tarp gyvai išgyvenamų ir virtualių apeigų? Pasitelkdami surinktus duomenis, tyrimo autoriai bando rasti atsakymą, nors jis ir negalutinis.
Kol nebuvo galima asmeniškai dalyvauti Mišiose, tikintieji buvo labai patenkinti galimybe sekti pamaldas internetu. Nors jie pripažįsta, kad religinės apeigos, transliuojamos virtualiai, negali atstoti realaus dalyvavimo, tačiau kaip teigiamą dalyką įvardija faktą, kad yra paprasčiau dalyvauti. Kai kurie apklaustieji atsakė, kad Mišios internetu yra geriau nei tikros dėl paprastesnės prieigos – neprarandi laiko keliaudamas į bažnyčią. Čia kyla atsietumo nuo Dievo tautos pavojus, kai bendrystė yra tik dvasinė, kūnui nedyvaujant, susijusi su virtualiomis apeigomis ir paprasta prieiga. Tad tai rizika, kurios reikia nepamiršti siūlant religinius patarnavimus virtualioje erdvėje.
Kaip silpnąją virtualių religinių apeigų grandį katalikai labiau pabrėžia kūno dimensijos trūkumą, Eucharistijos nebuvimą, o protestantai – bendruomenės stoką, suprantamą ir kaip bendruomeninio gyvenimo (religinių apeigų, renginių) trūkumą. Tyrimo autoriai kelia prielaidą, kad Mišių ir maldų transliavimas internetu ilgesnį laiką galėtų atsisukti bumerangu – dar labiau sumažinti bendrystės troškimą. (DŽ / Avvenire / Vatican News)
