Vincentas Sladkevičius – tikėjimo žmogus, Jėzaus apaštalas, Dievo dovana
„Kaip tik šiandien sukanka lygiai lygiai šimtas metų nuo tos dienos, kai gimė kardinolas Vincentas Sladkevičius. Mintimis nusikeliame į ne tokius senus laikus – prieš tris dešimtis metų. Ką išgyvenome? Ką patyrėme? Ką jautėme? Ką reiškė tai, kad popiežius Jonas Paulius II netikėtai paskyrė Lietuvai kardinolą?“, – kalbėjo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, pradėdamas ketvirtadienį Pivašiūnų Marijos šventovėje aukotas Mišias.
„„Padaryk mane gerumo ženklu“ – tokį šūkį savo vyskupiškajai tarnystei pasirinko vyskupas, vėliau kardinolas Vincentas Sladkevičius. Ir šiandien, būtent šiandien, švenčiant jubiliejų, – prieš mūsų akis – tikėjimo žmogus, Jėzaus mokinys, Jėzaus apaštalas, Dievo dovana Lietuvai“, – sakė homilijoje Kaišiadorių vyskupas. „Daug dar Lietuvoje yra žmonių, kurie apie kardinolą Vincentą galėtų nemažai papasakoti. Daug žmonių Lietuvoje gerai atsimena ir širdyje labai brangina tai, ką patyrė, – kardinolo Vincento tikėjimą, jo artumą kiekvienam žmogui, jo kalbą – kardinolas mažai kalbėdavo, bet daug pasakydavo – jo pasitikėjimą Dievu, jo gilų pamaldumą, jo meilę Švenčiausiajai Dievo Motinai Marijai, paprastumą ir žmogišką šilumą kiekvienam, o ypatingai žmonėms, kurie galbūt ir patys save menkai vertina, ir kiti juos menkai vertina.“
Vyskupas Jonas Ivanauskas homilijoje priminė tą 1957 m. Kalėdų naktį, kai palaimintasis Teofilius Matulionis, būdamas jau 84 metų, vos gyvas sugrįžęs iš Uralo, gavęs Apaštalų Sosto sutikimą, Birštono klebonijoje kunigą Vincentą Sladkevičių slapta konsekravo vyskupu, savo įpėdiniu Kaišiadorių vyskupijoje. „Teofilius gerai suprato, kokiu laiku gyvena ir ką valdžia planuoja“, – sakė vyskupas. Ir iš tiesų, netrukus Teofilius Matulionis iš Birštono buvo ištremtas. Vieną naktį jis sunkvežimiu buvo išvežtas į kitą Lietuvos galą – į Šeduvą. Ten jis ir mirė. Vyskupas Jonas Ivanauskas homilijoje atkreipė dėmesį į Apvaizdos nulemtą sutapimą: palaimintasis Teofilius mirė rugpjūčio 20 dieną – kardinolo Vincento gimimo dieną.
Ir vyskupas Vincentas Sladkevičius buvo ištremtas iš Kaišiadorių vyskupijos, negalėjo eiti savo kaip vyskupo pareigų. „23 metai tremties! Tik 1982 metais, praėjus lygiai dvidešimčiai metų po Teofiliaus mirties, – palaimintasis Teofilius mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d. – Kaišiadoryse įvyko kažkas neįsivaizduojamo. Grįžo vyskupas!“
Kai atėjo laisvės metai, popiežius Jonas Paulius II paskyrė Kaišiadorių apaštališkąjį administratorių vyskupą Vincentą kardinolu. Tai buvo 1988 m. pavasarį. „Kauno geležinkelio stotyje minių minia laukė traukinio“, – pasakojo dabartinis Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. „Turėjau galimybę – Dievo dovaną – savo akimis tai matyti. Atsidarė traukinio durys ir pamatėme stovint kukliai apsirengusį kardinolą. Tai buvo neįsivaizduojama. Aš pirmą kartą pamačiau lietuvį kardinolą! 400 metų niekas to nematė!“
„Dėkojame tau, Viešpatie, kad mes, nuo Teofiliaus Matulionio pasirinkimo, per visus tremties metus, per visą atgimimą, iki pat kardinolo Vincento mirties, turėjome Dievo Apvaizdos siųstą žmogų. Ne tik dėl to, kad jam buvo patikėtas saugoti Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės aktas, ne tik dėl to, kad jis buvo dvasinis ganytojas Lietuvos Atgimimo ir laisvės kelio metu, bet ir dėl to, kad tai buvo giliai Dievą tikintis, Dievą ir žmones mylintis ganytojas.“
