Turime įdėti pastangų, kad galėtume mėgautis tikru džiaugsmu
Biblija nuolat mums primena: duona valgoma uždirbus ją savo prakaitu. Tą gerai suprato šventieji. Tuo buvo įsitikinęs Benediktas Nursietis. Didžiausias žmogaus priešas – nuobodulys. Reikia dirbti ir melstis. Mokytis ir medituoti.
Žmogus yra apsikabinęs su angelu ir susikibęs su žvėrimi. Arba jis nužudys žvėrį ir skris su angelu, arba jis atsikratys angelo ir liks žvėries valioje. Maždaug taip rašė kunigas Giuseppe De Luca. Žinome tai, supratome, patyrėme. Tačiau ne visada tinkamai įvertiname, ypač perduodami vaikams. Ir tada kenčiame mes, matydami juos kenčiančius. Nuobodulys yra mirtini spąstai. Nuodai, susargdinantys ir nužudantys. Tačiau darome viską, kad tik reikėtų mažiau dirbti. Kad tik nenuvargintume savo kūno. Darome viską, kad tik mūsų vaikai nepavargtų. Sugalvojame tūkstančius patogumų, kad tik geriau jaustumėmės. Paskui staiga vieną dieną suvokiame, kad sapnas virto košmaru.
Geriausias pietų ingredientas, suteikiantus valgiui skonį, – alkis. Jei nejaučiame alkio, net nuo gurmaniškiausio patiekalo gali pykinti. Tačiau tam, kad išalktum, turi nustoti nuolat užkandžiauti. Turi mokėti suvaldyti savo apetitą. Tik tuo atveju, jei sėsi prie stalo alkanas, išmoksi vertinti maistą. Jei valgysime kartu, atrasime bendro valgymo, draugystės, šeimos vertę ir grožį. Iš širdies kils dėkingumas. Visų pirma – Dievui. Vėliau – tiems, kurie pietumis pasirūpino, juos paruošė. Dėkingumas. Dėkojimas. Kelia baimę tie, kurie nemoka pasakyti „ačiū”.
Kiek plėšikų aplink! Vagia daiktus, vagia viltį, vagia gyvenimą. Tarp tų, kurie tave užpuola, apvagia ir palieka ant žemės pusgyvį, be abejo, yra ir nuobodulys. Tas išsekimo jausmas nudažo tavo dienas pilkai. Vangumas, kuris tau neleidžia pamatyti, kas eina šalimais. Ištižimas, kuris pastūmėja į apatiją. Reikia kovoti su nuoboduliu. Visais ginklais, kuriuos tik turi, nes nuobodulys yra pavojingas priešas. Aišku, iš kur jis kyla, tačiau niekada nežinai, kur nuves. Kas papuola į nuobodulio pinkles, bando išsilaisvinti.
Nuobodžiaujantis žmogus – keista būtybė. Iš lėto ji leidžiasi įtikinama, kad neverta ką nors veikti. Žmogus eikvoja laiką, tuščiai leisdamas dienas, nesugebėdamas džiaugtis mažais dalykais gyvenime, nesugebėdamas perskaityti knygos, imtis savanorystės, patarnauti vargstantiems. Ieško tik malonumų. Kas yra malonumai, iš kur ateina, kur veda? Ne visada žmonės supranta, kad malonumas yra puikus garnyras, turintis papildyti kai ką svarbesnio.
Aš myliu ir meilė man teikia malonumą, esu alkanas ir valgau su malonumu. Mokausi, dainuoju, groju, meldžiuosi ir šiuose dalykuose randu malonumą. Tačiau malonumas pats vienas neišsilaiko, jis virsta tironu, paverčia tave vergu. Iš lėto, tau nepastebint. Malonumas bet kokia kaina ir neįdėjus pastangų yra visada pavojingas. Gąsdina ta bedugnė, į kurią taip dažnai įkrenta jaunimas, – bet kokia kaina ieškoti kažko, kas padėtų ištrūkti iš nuobodulio. Iliuzija.
O Jėzus tarė: „Be manęs nieko negalite“. Kokie teisingi šie žodžiai. Mes, krikščionys, turime vėl leistis skelbti gyvenimo ir džiaugsmo Evangeliją be nuolaidų ir varžymosi. Garsiai šaukti, kad tie, kurie išties myli vaikus, turi mokėti auklėdami pasakyti jiems „gana“, „ne“, „taip nedaroma“. Padėti jiems tikėti, kad gyvenimas – begalinė, neįkainojama dovana, tačiau labai trapi. Kas auklėja vaikus, turi nepamiršti, kad didžiausias jų priešas – nuobodulys. Nuobodulys, su kuriuo reikia kovoti visomis priemonėmis nuo mažens. (DŽ / Aleteia / Vatican News)
