Kardinolas P. Poupard: popiežiai ir Vatikano II Susirinkimas
Šiemet 90 metų švenčiantis kardinolas Paul Poupard gimė Prancūzijoje 1930 m., mažame Bouzillé miestelyje. Šią neramią vasarą kardinolas nusprendė praleisti kalnuose Abrucų regione, Italijoje. Pasak jo, pandemija mus moko grįžti prie esminių dalykų ir atrasti labiau evangelinį gyvenimo būdą – pavyzdžiui, daugiau melstis už kitus.
Vienas svarbiausių jo gyvenimo etapų – Vatikano II Susirinkimas. Kardinolas prisimena, kad tada jis, jaunas kunigas, prasidėjus Jono XXIII pontifikatui buvo pakviestas į Vatikano valstybės sekretoriatą. Jam dažnai atmintyje iškyla karštos diskusijos tarp Susirinkimo tėvų, Susirinkimas jam buvo nuostabus Bažnyčios visuotinumo atradimas. Atmintyje vis dar gyvos posusirinkiminės audros, išgyventos šalia Pauliaus VI, atkaklus popiežių Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI pasiryžimas įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo mokymą.
Kai kardinolas dar buvo 36-erių metų kunigas, jam reikėjo pristatyti spaudai Pauliaus VI encikliką Populorum progresio. Tai dokumentas, kuris kalba apie šių dienų žmonių, vargšų pamintas teises. Kunigas turėjo parengti galutinį projektą, nes su dokumentu dirbęs dominikonas Louis Joseph Lebret mirė. Kardinolas prisimena: „Vieną dieną popiežius Montini paklausė manęs, kaip buvo reaguota į dokumentą. „Šventasis Tėve, jūs supurtėte pasaulio sąžinę“, – atsakiau popiežiui. Dažnai prisimenu jo atsakymą: „Būtent tai ir norėjau padaryti“.“
Jono Pauliaus II pontifikato metu kardinolas Poupard prisidėjo peržiūrint Galilėjaus procesą – Bažnyčia pripažino, kad Galilėjaus nuteisimas buvo klaida. Popiežius Wojtyla norėjo parodyti pasauliui, kad toks didis mokslininkas kentėjo dėl Bažnyčios priimtų sprendimų, kurie buvo grįsti gerai norais. Galilėjaus bylos peržiūrėjimas užtruko vienuolika metų.
Kardinolas prisimena, kad tarp svarbiausių Jono Pauliaus II mokymo aspektų – kultūros svarba tautų, tad ir Bažnyčios, gyvenime. Popiežius mokėjo išgirsti kitų nuomonę. Per vasaros susitikimus su filosofais popiežius sakydavo: „Dabar esu „tylintis popiežius“, tačiau savo balsą atgausiu per pietus“.
Bendradarbiavimą su popiežiumi Benediktu XVI kardinolas Poupard’as prisimena kaip labai laimingą laikotarpį. Dažnai tada dar kardinolas Ratzingeris mėgdavo jam kartoti – „Popiežius mus pakvietė atvykti kartu į Romą – jus dėl kultūros, mane dėl tikėjimo mokymo klausimų“. Popiežius Benediktas XVI prailgino kardinolo kadenciją, kai jam sukako 75-eri, kad jis toliau vadovautų Popiežiškajai kultūros tarybai, patikėdamas jam ir tarpreliginio dialogo dikasteriją. „Popiežius buvo įsitikinęs, kad negalima sukurti dialogo, jei nėra tikros akistatos tarp kultūrų.“ Jo atsistatydinimas vėliau leido suprasti, koks brandus buvo tas žingsnis Bažnyčios labui ir dabartinė veikla, kuriai jis atsidavė, – malda.“
Kardinolas P. Poupard prisimena popiežiaus Pranciškaus pasirodymą Šv. Petro bazilikos lodžijoje po išrinkimo – tai buvo tarsi pranašiškas sukrėtimas Bažnyčiai. Jie buvo pažįstami nuo seno, kai 1985 m. tuometinis Buenos Airių Šv. Juozapo kolegijos rektorius jį pakvietė į Argentiną. Pasak kardinolo Poupard’o, popiežiaus sielovadinė tarnystė yra kvietimas atsisakyti tam tikrų papročių ir tikrumo, kurie, atrodė, buvo tinkami Bažnyčios gyvenime, bet staiga tapo atgyvenę. Didžiausia jo pamoka? Išmokyti mus tiesiog gyventi pagal Evangeliją Bažnyčioje dėl pasaulio.
Kalbėdamas apie Prancūzijos situaciją, kardinolas P. Poupard primena, kad Prancūzijos Bažnyčia per amžius padovanojo daug šventųjų, mąstytojų, ganytojų. Šiandien tauta pasimetusi, nesugeba atminties ir gairių neturinčiam jaunimui pasiūlyti Gerosios Naujienos. Tačiau Dvasia pučia kur nori, ji sėja tarp jaunuolių naujus pašaukimus sekti Jėzų. Yra nemažai katalikiško pabudimo ženklų – krikščioniškos šeimos gali tapti raugu pavargusiai senojo žemyno tešlai. Mūsų senajai Europai reikia puoselėti vilties kultūrą. (DŽ / Avvenire / Vatican News)
