Popiežius priėmė išlaisvintą misionierių t. Maccalli

Misionierius buvo pagrobtas vienos kriminalinės džihadistų grupuotės 2018 rugsėjo 17 dienos vakare Nigeryje, po to nugabentas į Malį ir ten, dykumų zonoje, laikytas iki išvadavimo.

„Susitikimas buvo labai, labai gražus“, – sakė Vatican News t. Gigi. Pasak jo, jis papasakojo popiežiui apie savo nelaisvės laiką, o Pranciškus labai įdėmiai klausėsi. Misionierius padėjo už popiežiaus maldą ir už kvietimą Pasaulinės misijų dienos vidudienio susitikime šv. Petro aikštėje visiems maldoje prašyti jo greito išvadavimo. „Mes palaikėme tave, bet ir tu palaikei Bažnyčią“, – atsakė popiežius.

1961 metais šiaurės Italijoje gimęs ir 1985 metais kunigystės šventimus gavęs Pier Luigi Maccalli į Nigerį atvyko 2007 metais. Jis gyveno tarp gurmance genties žmonių ir užsiėmė įprasta misijų veikla: visų pirma Evangelijos skelbimu, taip pat kaimo mokyklėlių ir sveikatos punktų steigimu, darbu vardan moterų pripažinimo, šulinių kasimu, krikščionių bendruomenių gyvenimo organizavimu.

Keliuose interviu, duotuose jau po išlaisvinimo, 59 metų amžiaus t. Maccalli paprastais žodžiais pasidalijo apie tai, kuo gyveno. Jis neslėpė, kad pastarieji dveji nelaisvės metai buvo Dievo tylos metai. Tačiau maldos jis neapleido ir ji padėjo jam ištverti. Tikėjimo taip pat neprarado.

„Dykuma buvo didelės tylos, ištyrinimo, sugrįžimo prie esmės laikas. Galimybė peržiūrėti filmą apie savo paties gyvenimą, jau žengiantį į paskutinį tarpsnį. Klausiau savęs daugelio dalykų, neištverdamas ir skųsdamasis kreipiausi į Dievą: kur esi? Kodėl mane apleidai? Kiek dar ilgai, Viešpatie? Žinau ir žinojau, kad Jis yra. Taip pat žinau, kad Dievas matomas jau po visko: tai suprantu dabar, kai jau esu išlaisvintas, kai sugrįžau į namus. Kai išgirdau, kiek žmonių meldėsi, rengė eisenas, vigilijas ir prašė mano išlaisvinimo. Esu apstulbęs, nustebintas. Kaip šie įvykiai paveiks mano misionierišką gyvenimą, dar nežinau. Man reikia laiko“, – spalio 15 dienos interviu „Fides“ agentūrai sakė t. Maccalli.  Po dviejų dienų, liudijime  ir maldoje už misijas gimtosios Kremos vyskupijos katedroje, misionierius pasakojo, jog ne kartą buvo sukaustytas ir pririštas grandine.

„Buvau labai sukrėstas, kai pirmą kartą buvau sukaustytas grandinėmis 2018 spalio 5 dieną. Užbaigus pergabenimą motociklu – iš Nigerio į Burkina Faso ir po to į Malį – mano kalintojai atsinešė tik truputį už metrą ilgesnę grandinę ir pririšo mano kulkšnį prie medelio, kurio šešėlyje slėpiausi nuo saulės. Toje duobėje praleidome 22 dienas, buvau pririštas dieną ir naktį. Grandinę nuimdavo tik kad galėčiau atlikti fiziologinius poreikius, prižiūrimas dviejų sargų. Dėl šio išbandymo jaučiausi apaštalų Petro ir Pauliaus draugijoje ir sau sakau: iš tiesų esi Šv. Petro su grandinėmis sūnus“, – pasakojo misionierius, užsimindamas apie gimtosios parapijos bažnyčią, dedikuotą Šv. Petrui su grandinėmis.

Tomis akimirkomis, pasak misionieriaus, jis taip pat suprato, jog misija yra ne vien geografinė, tačiau ir širdies sąvoka. Jis atsiminė Afrikos misijų draugijos, kuriai priklauso, steigėjo žodžius, jog „misionierius toks yra iš širdies gelmės“. Galima sukaustyti rankas, kojas, tačiau ne Evangeliją, ne širdį. „Sakydavau sau – ko skundiesi, mano širdis nesukaustyta, mano kasdienė malda nesukaustyta. Pasakiau sau – darysiu, kaip mažoji Teresė iš Lisieux: iš širdies gelmės siurbsiu maldą už pasaulio, Afrikos ir misijų pakraščius. Nepraleidau nei vienos dienos nesukalbėjęs dviejų trijų rožinių visų intencija“, – pasakojo misionierius. Pasak jo, jis taip pat dažnai kartodavo paprastas, dar vaikystėje išmoktas maldeles, šv. Mišių liturgijos eilutes.

Lapkričio 1 dieną katalikiškas žurnalas „Famiglia Cristiana“ paskelbė dar vieną interviu su t. Maccalli.

„Mano gyvenimas yra dovanotas Dievui ir Evangelijos skelbimui pasauliui, nuo pat mano diakono ir kunigo šventimų. Mano ateitis priklauso Dievui. Žinau, kad visada būsiu misijoje, nes misija nėra geografijos klausimas. Kad suprasčiau, kur buvo Dievas šioje mano „deportavimo“ patirtyje, man dar reikia laiko. Reikia tylos, kad viskas nurimtų, kad galėčiau apsvarstyti, ką patyriau ir iškenčiau. Galiu pasakyti, kad kai ką jau nujaučiu: maniau, kad iš manęs pavogė du metus misijos, tačiau pradedu suprasti, kad Dievas ir mano „kalinio tarnystę“ padarė vaisinga, netikėtai man pačiam“, – sakė Afrikos misijų draugijos narys t. Pier Luigi Maccalli. (RK / Vatican News)