Artėja pirmojo Bažnyčios susirinkimo 1700 metų sukaktis
Visas krikščioniškasis pasaulis artėja prie didžiojo jubiliejaus, rašo kardinolas. 2025 m. švęsime 1700-ąją pirmojo Bažnyčios istorijoje visuotinio susirinkimo, vykusio 325 m. Nikėjoje, sukaktį. Pasak kardinolo K. Kocho, kai kalbama apie Nikėjos susirinkimą, labai dažnai pabrėžiamas faktas, kad jį sušaukė svarbiausias to meto politinis lyderis – imperatorius Konstantinas. Kad šį faktą suprastume, turime atsižvelgti į istorinį kontekstą. Tuo metu krikščioniškajame pasaulyje buvo kilęs iki smurto naudojimo priartėjęs teologinis ginčas dėl to, kaip suderinti krikščionių tikėjimą, jog Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, su tikėjimu į vieną Dievą. Šiame ginče imperatorius įžvelgė rimtą grėsmę savo siekiui įtvirtinti imperijos vienybę remiantis krikščioniškojo tikėjimo vienybe. Bažnyčios susiskaldymo pavojuje jis matė ir politinę problemą, tačiau buvo pakankamai toliaregis, kad suprastų, jog Bažnyčios vienybę apginti įmanoma ne politinėmis, o tik religinėmis priemonėmis. Norėdamas suvienyti susipriešinusius krikščionis, imperatorius Konstantinas sušaukė pirmąjį visuotinį susirinkimą Mažosios Azijos Nikėjos mieste, netoli savo įkurto Konstantinopolio miesto.
Nikėjos susirinkimas svarbus ir kitu požiūriu. Jame pirmą kartą matome sinodišką Bažnyčios problemų svarstymą ir sprendimą. Terminas sinodas susideda iš graikiškų žodžių hodos („kelias“) ir syn („su, kartu”) ir reiškia ėjimą kartu. Krikščioniška prasme šis terminas reiškia kartu keliaujančius Jėzaus Kristaus išpažinėjus. Kristus yra jiems kelias. Ne tik kelias, bet kelias, tiesa ir gyvenimas. Todėl krikščionių religija nuo pradžių buvo vadinama keliu. Jonas Auksaburnis teigė, kad žodis Bažnyčia reikia bendrą kelią, tad žodžiai Bažnyčia ir sinodas yra sinonimai.
Pasak kardinolo Kurto Kocho, Nikėjos susirinkimas žymi sinodinio metodo taikymo priimant visuotinei Bažnyčiai svarbius sprendimus pradžią. Šio fakto konstatavimas labai svarbus ekumeniniu požiūriu, nes tokią sampratą skelbia Ekumeninės Bažnyčių tarybos dokumentai. Tokiam požiūriui pritaria ir Tarptautinė teologijos komisija savo dokumente „Sinodiškumas Bažnyčios gyvenime ir misijoje“. Sinodiškumo samprata taip pat svarbi katalikų ekumeniniame dialoge su ortodoksais. Apie tai buvo kalbama 2007 m. Ravenoje vykusioje Tarptautinės mišrios katalikų ir ortodoksų komisijos plenarinėje asamblėjoje.
Tokiame ekumeniniame kontekste ir popiežius Pranciškus labai aiškiai pasisako už sinodinio metodo skatinimą Katalikų Bažnyčioje. Jis yra įsitikinęs, kad reikia drąsiai eiti sinodiškumo keliu ir, naudojant šį metodą, gilintis į tai, ko Dievas laukia iš trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios. Vis dėlto popiežiui labiau nei struktūros ir institucijos rūpi dvasinis sinodiškumo lygmuo, kuriame svarbiausia įsiklausyti į tai, ką sako Šventoji Dvasia. Kai akcentuojame dvasinius aspektus, suprantame, kad Bažnyčios sinodiškumas, – tai ne tas pat, kas demokratinis parlamentarizmas. Demokratinis procesas vadovaujasi daugumos valia, o sinodiškumas yra dvasinis procesas, kurio tikslas – pasiekti tvarų vienbalsiškumą tikėjimo ir krikščionių bendruomenės gyvenimo klausimais. „Būti Bažnyčia reiškia būti kartu einančia bendruomene. Nepakanka Bažnyčiai sušaukti sinodą, bet pati Bažnyčia turi būti sinodas“, – citavo kardinolas popiežių Pranciškų. Bažnyčiai reikalingas intensyvus gyvas ganytojų dialogas bei dialogas tarp ganytojų ir visų tikinčiųjų. (JM / Vatican News)
