„Atominiai įpročiai“ ir mažasis Šv. Juozapo kelias
Viena mėgstamiausių mano knygų šiuo metu yra James Clear „Atominiai įpročiai“. Nupirkau ją savo vaikams, nes ji pristato puikų metodą, kaip imtis mažų, veiksmingų žingsnių ugdantis savidiscipliną. Tai maži pokyčiai, rezultatai – puikūs, pasakoja Tomas Hoopesas.
Knygą jam rekomendavo vienas vienuolis. Kadangi Tomas ją skaitė prasidedant Šv. Juozapo metams, tai suteikė naujų įžvalgų, kaip Juozapas sugebėjo vykdyti savo pašaukimą nesiimdamas milžiniškų, iki tol negirdėtų žygių, tačiau kartodamas kasdienes dorybes. Tomas Hoopesas pavadino tai „Mažuoju Šv. Juozapo keliu“.
Visų pirma, įpročiai formuoja jūsų tapatybę per mažus „Tebūnie“. Kai imiesi bet kokio veiksmo, tarsi balsuoji už tokį žmogų, kokiu nori tapti. Joks paskiras pavyzdys nepakeis tavo įsitikinimų, tačiau, kai daugės atiduotų balsų, stiprės ir tavo naujoji tapatybė. Kaip kartojo Jonas Paulius II: „Tapk, kuo esi“. Mums nereikia generalinės revizijos, mums reikia tylaus įsipareigojimo būti žmogumi, kokiu Dievas mus sukūrė.
„Tėvo širdis“ – tai esminė mintis popiežiaus Pranciškaus apaštaliniame laiške apie Juozapą, kuri įvardija jo giliausią tapatybę. Juozapo širdis tokia netapo iškart, tačiau kiekvienoje situacijoje Juozapas kartojo savo „Tebūnie“, kaip Marija apreiškimo metu ir Jėzus Getsemanės sode.
Popiežius Pranciškus primena, kad mes visi turime tarti tuos mažus „Tebūnie“. Kiek tėvų, motinų, senelių ir mokytojų rodo savo vaikams, kaip priimti krizę ir tvarkytis su ja kasdien, – per mažus dalykus, vien laikydamiesi savo įprastų ritualų, žvelgdami į priekį ir drąsindami melstis.
Antra, reikia atrasti kūrybinės drąsos pažvelgti į naujas situacijas. Tikroji priežastis, kodėl per ilgesnį laiką mums nepavyksta įtvirtinti įpročių, – tai todėl, kad mums trukdo mūsų savęs įsivaizdavimas. Todėl nereikia per daug prisirišti prie vienos savo tapatybės versijos, reikia atnaujinti ir praplėsti tapatybę. Įsivaizduokime, kad Juozapas būtų buvęs prisirišęs prie savo, kaip Nazareto dailidės, tapatybės. Tuomet jis niekada nebūtų sugebėjęs tapti tuo, ko jo šeimai reikėjo: gynėju, keliautoju, mokytoju.
Kaip rašo popiežius Pranciškus, Evangelija nepasako mums, kiek laiko Marija, Juozapas ir kūdikis liko Egipte. Kad ir kaip būtų, jiems reikėjo valgyti, rasti namus, darbą. Nereikia didelės vaizduotės įsivaizduoti šias detales. Šventoji šeima susidūrė su konkrečiomis problemomis ir prisitaikė. Tad ir mes, kai susiduriame su sunkumais, galime pasiduoti ir nueiti šalin arba įsitraukti ir juos spręsti. Kartais sunkumai atskleidžia tokius mūsų vidinius resursus, apie kuriuos net neįsivaizdavome.
Trečia, Juozapas siūlo didžiausią auką – ilgalaikį nuobodulį. Knygos autorius rašo, jog didžiausia grėsme sėkmei – ne nesėkmė, bet nuobodulys. Mums nusibosta įpročiai, nes jie nustoja mus džiuginti, ir mes imame bėgti, ieškodami naujovių.
Sunkiausias dorybės bruožas – tai ne tinkamai pasirinkti, kai jus pastebi ir jumis žavisi, tačiau teisingai pasirinkti, kai niekas net nežino. Popiežiaus laiškas – apievisus tuos paprastus žmones, kurių dažnai niekas nepastebi, apie kuriuos nerašo laikraščiai, tačiau jie brėžia esminius mūsų istorijos įvykius. Šalia medicinos darbuotojų, kurie nepailstamai tarnauja pandemijos metu, minimi ir parduotuvių darbuotojai, valytojai, daugelis kitų. Kiek žmonių kasdien praktikuoja kantrybę, bando nesėti panikos, o dalytis atsakomybe. Šv. Juozapas primena mums, kad tie, kurie lieka nematomi, gali turėti nepamainomą vaidmenį išganymo istorijoje.
Ketvirta – vengti pagundų. Tai didžioji kovos dalis. Pasak knygos „Atominiai įpročiai“ autoriaus Jameso Clearo, kai mokslininkai analizuoja žmonių, pasižyminčių aukšta savikontrole, elgesį, paaiškėja, kad tie žmonės nedaug skiriasi nuo tų, kurie kovoja. Disciplinuoti žmonės geriau sugeba struktūrizuoti savo gyvenimą tokiu būdu, kuris nereikalauja didvyriškų valios pastangų. Kitaip tariant, jie mažiau laiko praleidžia viliojančiose situacijose.
Čia vėl suspindi Juozapas. Mes dažnai patiriame sunkumų, nes visiškai nepasišvenčiame tam keliui, kuris, kaip žinome, yra geriausias. Mes saugome nuoskaudas ir žvelgiame į savo prisijaukintas nuodėmes, kad jos mus paguostų.
Tačiau Juozapas elgiasi kitaip. Jis atsisakė savo idėjų, kad priimtų įvykių eigą, ir, kad ir kokie paslaptingi jie atrodė, apkabino juos, prisiėmė atsakomybę už juos ir jie tapo jo paties istorija, rašo popiežius Pranciškus. Jis atmetė nusivylimą ir maištavimą. Kol mes to paties nepadarysime, negalėsime žengti nė žingsnio į priekį, visada išlikdami savo lūkesčių ir po jų sekančio nusivylimo įkaitais. (DŽ / Aleteia)
