Šv. Kazimieras – 400 metų Visuotinės Bažnyčios liturginiame kalendoriuje
Tikėtina, jog karaliaus prašymą popiežiui asmeniškai įteikęs Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius gerokai suglumo sužinojęs, kad Šventosios apeigų kongregacijos sprendimu suteikta ne tokio rango liturginė šventė, kokios buvo laukiama Vilniaus vyskupijoje ir visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mat tikėtasi, kad šv. Kazimiero šventės iškilmingumas būtų lygus Lenkijos globėjo šv. Stanislovo šventei.
Pasak Pauliaus Rabikausko, vyskupas E. Valavičius šiuo reikalu net taręsis su popiežiumi, kuris pavedė Šventajai apeigų kongregacijai prašymą dėl šv. Kazimiero šventės įrašymo į Bažnyčios brevijorių – Valandų liturgiją – „svarstyti skubos tvarka“. Paulius V (Camillo Borghese) Vilniaus vyskupo „pasiteiravęs, ar jis pageidautų, kad šventė būtų dvigubo, ar pusiau dvigubo iškilmingumo – „se voleva doppio o semidoppio“ – šiuos popiežius žodžius vyskupas Eustachijus Valavičius paminėjo vėliau, pakartotinai kreipęsis į Apaštalų Sostą Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio vardu.
Lietuvių ir Vilniaus vyskupijos prašymas Romai nebuvo naujas. Valavičiaus pirmtakas Vilniuje vyskupas Benediktas Vaina dar 1602 metais karaliaus Zigmanto Vazos vardu kreipėsi į tuometinį popiežių Klemensą VIII (Ippolito Aldobrandini) prašydamas, „kad tą malonę, kurią prieš keletą metų suteikė Lenkijos karalystei šv. Stanislovo kankinio atžvilgiu (...), lygiai tokią pat malonėtų suteikti Lietuvos didžiajai kunigaikštystei šv. Kazimiero išpažinėjo atžvilgiu“.
Pasak Pauliaus Rabikausko, visų minėtųjų laiškų ir prašymų, įskaitant susijusių su vyskupo Eustachijaus Valavičiaus žygiu į Romą, pėdsakų galima rasti Šventosios apeigų, dabar Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos archyve. Kongregacija atsižvelgė į prašymus, tačiau delsė. 1602 metais Apaštalų Sostas atmetė prašymą įrašyti šv. Kazimierą į visuotinės Bažnyčios kalendorių ir mišiolą, bet išleido dekretą dėl kulto Lenkijoje ir Lietuvoje. Popiežiui Klemensui VIII buvo žinomas ir 1606 m. nuncijaus Lenkijoje vyskupo Klaudijaus Rangoni raštas, kuriuo jis patikino popiežių, jog karalius labai džiaugtųsi, jei šv. Kazimiero paminėjimui būtų skirta tokia pat šventė, kokios dominikonai prašė šv. Hiacintui (Jackui), kuris irgi yra vienas iš Lietuvos globėjų. 1620 metais karalius Zigmantas Vaza laiške popiežiui Pauliui V nuogąstavo, jog yra „nuolat prašomas visos savo karalystės valdinių, bet ypač lietuvių“, kad įrašytų šv. Kazimierą į Romos brevijorių, nes „lietuviai brevijoriuje neturi nė vieno šventojo“.
Grįžtant prie Pauliaus V 1620 metų brevės, kuria šv. Kazimieras įrašytas į brevijorių priskiriant „žemiausio rango šventę“ (concedendum sub ritu simplici) pažymėtina, kad popiežius joje pagyrė ir aukštai įvertino Vilniaus vyskupą Eustachijų Valavičių už jo dėtas pastangas. Romoje viešėjęs Vilniaus vyskupas iš tiesų itin ryžtingai siekė šv. Kazimiero kultui laimėti aukštesnio rango, nei buvo suteiktas, liturginę šventę. Ji turėjo būti lygi šv. Stanislovo šventei. Nei daugiau, nei mažiau. Pasak Valavičiaus, jis „nenorįs šv. Kazimierą statyti aukščiau už šv. Stanislovą, turėdamas mintyje, kad abi šventės būtų lygios“. Paulius Rabikauskas tvirtina, jog „šv. Kazimieras jau tada ne tik Vilniuje, bet ir pačioje Lenkijoje buvo laikomas Lietuvos ir lietuvių šventuoju. Tai aišku iš ne kartą pabrėžto jo lygiateisiškumo su šv. Stanislovu: kas skiriama šv. Stanislovui, kuris yra Lenkijos karalystės globėjas, tai turi priklausyti ir šv. Kazimierui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjui“.
Šventoji apeigų kongregacija 1621 metų sausio 23 dieną apsvarstė pakartotiną Vilniaus vyskupo E. Valavičiaus prašymą, bet nutarė kreiptis į Šventąjį Tėvą, kad jis pats nuspręstų („Fiat verbum eum Sanctissimo“). Tačiau po kelių dienų Paulius V mirė. Buvo galima manyti, kad visos vyskupo E. Valavičiaus pastangos nuėjo veltui – juk Romoje gedulas, konklava, naujas apaštalo šv. Petro įpėdinis. Tokiais atvejais visas gyvenimas Romoje sustoja. Tačiau įvyko priešingai. Galima tik stebėtis, kad naujasis popiežius Grigalius XV (Alessandro Ludovisi), išrinktas 1621 vasario 9 dieną, ilgiau nedelsdamas konsistorijoje nurodė Šventajai apeigų kongregacijai suteikti šv. Kazimiero minėjimui „pusiau dvigubo iškilmingumo“ (sub ritu semiduplici) liturginę šventę“. Kongregacija tuomet išleido dekretą, kad tai būtų įrašyta „kai bus spausdinamas naujas Romos brevijoriaus leidimas“. Tai įvyko 1621 metų kovo 3 dieną, šv. Kazimiero šventės išvakarėse.
Vėliau tais metais kongregacijai buvo pateiktos tvirtinti brevijoriaus maldos šv. Kazimiero šventei. Jas peržiūrėjo ir patvirtino žinomas jėzuitas, netrukus miręs, Bažnyčios mokytoju ir šventuoju paskelbtas kardinolas Robertas Bellarmino. Dar po metų suteiktas leidimas spausdinti ir Šv. Kazimiero šventės Mišių tekstus.
Paulius Rabikausksas 1958 metų publikacijoje („Aidai“) pamini, kad ne tik prašančiųjų laiškai, bet ir brevijoriaus maldų ir Mišių tekstai saugomi minėtajame kongregacijos archyve. Dabar šios maldos skiriasi nuo anuomet įrašytų į brevijorių, kuris amžių eigoje buvo daugelį kartų atnaujintas, bene svarbiausios buvo popiežiaus šv. Pijaus X brevijoriaus reforma 1911 metais („Divino afflatu“) ir popiežiaus šv. Pauliaus VI Valandų liturgijos reforma 1970 metais („Laudis canticum“).
Tačiau kai kas Šv. Kazimiero šventės minėjime Valandų liturgijoje nepakito, kaip kad žodžiai iš 91-osios psalmės – „Teisieji žaliuoja lyg palmės, šakojas kaip kedrai Libano“ – užrašyti ant seniausio žinomo šventojo Kazimiero, vadinamojo „Trirankio Kazimiero“, XVI amžius paveikslo, esančio prie jo karsto Vilniaus katedros koplyčioje.
Šv. Kazimiero šventė kovo 4 dieną dabartiniame visuotinės Bažnyčios liturginiame kalendoriuje įrašyta kaip neprivalomas minėjimas, kai kur – kaip šventė, pavyzdžiui visoje Lenkijoje ir Gardino vyskupijoje Baltarusijoje, arba – pagal aukščiausią liturginio šventimo pakopą – kaip iškilmė keturiose Lenkijos vyskupijose (Balstogėje, Drohičine, Lomžoje ir Radome) ir visoje Lietuvos teritorijoje. (SAK / Vatican News)
