Džiugi procesija – Verbų sekmadienio tradicijų dalis
Daugelyje šalių ji švenčiama labai džiugiai, atsimenant tą dieną prieš du tūkstančius metų, kai „žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo (Jėzaus) pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio Karaliui!“ (žr. Jn 12, 13); kai “daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Mk 8, 11).
Verbų sekmadienis yra viena iš įspūdingiausių švenčių pačioje Jeruzalėje: joje paprastai dalyvauja tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio – žinoma, iki pandemijos. Šventės dalyviai eina tuo pačiu keliu, kuriuo Jėzus įžengė į Jeruzalę. Didžiulėje, spalvotoje džiugioje, dešimtimis, o gal ir šimtais kalbų dainuojančioje, šokančioje, įvairiais muzikos instrumentais skambinančioje procesijoje piligrimai žingsniuoja atstumą nuo Betfagės vietovės, kuri yra už senosios Jeruzalės sienų, iki Šv. Onos bažnyčios Jeruzalės centre, kirsdami Alyvų kalną ir kitas vietas. Daug procesijos dalyvių apsirūpina palmių šakelėmis, todėl šventė vadinama „Palmių sekmadieniu“. Tai jos istorinis pavadinimas. Ilgainiui, kitose geografinėse platumose, kuriose palmės neauga, krikščionys įprato naudoti tai, kas buvo pasiekiama jų gimtinėse, – Italijoje tai alyvmedžių šakelės. Lietuvoje naudojamos žilvičio, kadagio, beržo šakelės, ypač su išsprogusiais žiedais, taip pat susiformavo verbų rišimo tradicijos.
Kai kur pagrindinis vaidmuo tenka gėlėms – taip, pavyzdžiui, papuoštą Verbų sekmadienį, pagal savąjį kalendorių, švenčia Bulgarijos ortodoksų Bažnyčia. Čia paties Verbų sekmadienio pavadinimas yra susijęs su gėlėmis – Cvetnica. Tikintieji, ypač moterys, gėlių pripildo specialius šventinius krepšelius, pasipuošia gėlių karūnomis, kurios gali būti iš tiesų įspūdingos ir didelės.
Verbų sekmadienio procesijose Jeruzalėje ir kitur dažnai galima pamatyti ir iš palmių lapų ar kitų medžiagų pagamintų kryželių. Jie primena, kad Verbų sekmadienis yra pirmoji Didžiosios Savaitės diena. Ši savaitė yra liturginių metų viršūnė, nes apima Viešpaties Išganymo slėpinį, tragiškiausius ir džiugiausius Jo misijos momentus: mokinius į nevilties ir baimės tamsą nubloškusią kančią, po kurios atėjo šviesus prisikėlimo rytas. Džiugi procesija, prisimenant Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, yra tradicinė Didžiosios Savaitės įžanga.
Deja, dėl pandemijos šiais metais Verbų sekmadienis Jeruzalėje buvo minimas, palyginus, kukliai. Praėjusiais metais procesijos buvo visai atšauktos, tik antrąjį kartą istorijoje, kaip pažymima Šventosios Žemės kustodijos pranešime. Pirmas kartas sutapo su kryžiuočių valstybės Šventojoje Žemėje žlugimu XIII amžiaus pabaigoje.
Pasak Šventosios Žemės kustodijos interneto svetainėje paskelbtų reportažų, šiais metais tradicinėje procesijoje ir pamaldose dalyvavo vietos krikščionys ir Izraelyje gyvenantys, darbo ar studijų reikalais, krikščionys iš kitų šalių. Suderinus su vietos valdžia, eisenos dalyviai buvo pasidaliję į grupes po keliasdešimt asmenų. Procesijoje ėjo skautai, parapijinės bendruomenės, katalikiškų mokyklų grupės, tautinės grupės, daugiausia iš Indijos, Filipinų, Šri Lankos, įvairių Afrikos kraštų, Jeruzalėje studijuojantys vienuolinių kongregacijų nariai, seminaristai. Tarp eisenos dalyvių, pačiame jos gale – Šventosios Žemės kustodas Francesco Patton OFM, apaštalinis nuncijus arkivyskupas Leopoldo Girelli ir Jeruzalės lotynų patriarchas Pierbattista Pizzaballa, kuris vėliau vadovavo pamaldoms Kristaus Kapo bazilikoje: šioje vietoje, praėjus kelioms dienoms po iškilmingo ir džiugaus pasitikimo, apsivertus situacijai, buvo paguldytas nukankinto Jėzaus kūnas. Čia vėliau įvyko prisikėlimas ir moterų susitikimas su angelu. Pamaldose, dėl vietos trūkumo ir pandeminių suvaržymo, galėjo dalyvauti tik mažas skaičius tikinčiųjų.
Pasak patriarcho, nepaisant likusių suvaržymų, dalyvavimas procesijoje ir pamaldose, kurios pradėjo Didžiąją savaitę, yra grįžimo į normalumą, kurio visi trokšta, ženklas.
Šventosios Žemės kustodija paskelbė Didžiosios savaitės Jeruzalėje programą. Kiekvieną dieną – pirmadienį, antradienį, trečiadienį – yra numatytos šventosios Mišios, maldos, giesmių giedojimai įvairiose vietose, bažnyčiose ir šventovėse, susijusiose su įvykiais prieš du tūkstančius metų.
Didįjį ketvirtadienį prisideda kojų plovimo apeigos, malda vakarienbutyje, kur įsteigta Eucharistija, naktinė adoracija Agonijos bazilikoje. Didįjį penktadienį – Kristaus kančios liturgija ir Kryžiaus kelias. Didįjį šeštadienį – vigilija ir iškilminga procesija. Sekmadienį – iškilmingos velykinės Mišios. Pirmadienį po Velykų, balandžio 5-ąją, dar vienos specialios Mišios ir duonos laiminimas. Kadangi šventosiomis vietomis dalijasi įvairios konfesijos ir bendruomenės, kai kurios apeigos rengiamos anksti ryte, kitos – vėlai vakare.
Galima priminti, kad Didįjį penktadienį bus renkama visuotinė rinkliava Šventosios Žemės poreikiams ir čia esantiems krikščionims, kurie rūpinasi šventosiomis vietomis, tęsia tūkstantmetę tradiciją, užtikrina, kad jos liks gyvomis, tikėjimą gaivinančiomis vietomis. (RK / Vatican News)
