BAŽNYČIA

Vyskupas A. Poniškaitis: Šeimos – „Amoris laetitia“ metų pradžiai

Popiežiaus Pranciškaus iniciatyva pradėjome šeimai skirtus metus „Šeima – Amoris Laetitia“ („Šeima – meilės džiaugsmas“). Šis pavadinimas nurodo į prieš penkerius metus popiežiaus paskelbtą apaštališkąjį paraginimą „Amoris laetitia“. Jis kalba apie meilę šeimoje ir siūlo kryptis, kokiu būdu šeima gali patirti džiaugsmą būti dovana Bažnyčiai ir visuomenei. Tai vertinga medžiaga apmąstymui ir įgyvendinimui.

Popiežius sako, kad „meilės džiaugsmas, išgyvenamas šeimoje, yra ir Bažnyčios džiaugsmas“ (AL 1). Tuo būdu jis atkreipia dėmesį į abipusį ryšį tarp šeimos ir Bažnyčios. Juk šeima yra „namų Bažnyčia“, o dėl bendrystės ryšio tarp šeimų ir visa Bažnyčia tampa „šeimų šeima“. Daugybę žmonių apimančioje Bažnyčios bendruomenėje turi būti jaučiama šeimos dvasia, kai vieni kitus pažįstame vardu. Praktiškai tai gali būti įgyvendinama, bendraujant ir bendradarbiaujant mažesniuose rateliuose: šeimų grupelėse, maldos susitikimuose, karitatyvinėje, ugdomojoje ir kitose panašiose veiklose.

Bažnyčios bendruomenė ypač brangina Eucharistiją, kuri yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ (Lumen gentium 11). Joje, prie Dievo žodžio ir Kristaus Aukos stalo, esame maitinami mus vienijančia Gyvenimo Duona. Šv. Mišiose patirtą Dievo gailestingumą paliudija konkreti artimo meilė, kurią stengiamės parodyti ne tik namiškiams, bet ir kiekvienam sutiktam žmogui.

Kaip visõs Bažnyčios bendruomenės, taip ir šeimõs kertinis akmuo yra Jėzus Kristus. Jis iškėlė santuoką į sakramento garbę, kad ji būtų Jėzaus Kristaus meilės Bažnyčiai atspindžiu. Per šį sakramentą vyras ir žmona save dovanoja vienas kitam, kad patirtų neatšaukiamos, ištikimos, vaisingos meilės džiaugsmą. Ši kilni ir atsakinga misija yra įmanoma, šeimoje įsiklausant vieniems į kitus ir atsiremiant į Dievą. Santykis su Dievu, kuris pranoksta mus visus ir kiekvieną myli, daro atidesniu ir kitam žmogui. Jėzus kreipia žvilgsnį į pradžią, kai Dievas „sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį“, kurie glausis vienas prie kito, „ir du taps vienu kūnu. [...] Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 5–6). Istorijos eigoje buvo ir yra skirtingų praktikų, požiūrių į santuoką, skyrybas, tačiau Jėzus atkreipia dėmesį į pradinę Kūrėjo mintį. Jis kviečia grįžti prie šaknų, pradinio Dievo plano.

Nors ir nuolat pabrėždama šį santuokos idealą bei ragindama sutuoktinius jo siekti, Bažnyčia neužmiršta ir kitų sutuoktinių, šeimų, kurių gyvenimas dėl įvairių priežasčių šio idealo neatitinka. Joms taip pat yra vietos Bažnyčios bendruomenėje. Nors ir negalėdamos pakeisti esamos savo situacijos, visiškai dalyvauti sakramentiniame gyvenime, jos yra kviečiamos atsigręžti į Dievo gailestingumą, melstis, daryti gera ir mylėti taip, kaip šiandien joms yra įmanoma.

Šie metai tegul paskatina kurti bendrystę: šeimoje pagal galimybes melstis kartu, valgyti kartu, klausytis vieniems kitų. Mokykimės kalbėtis be patyčių, arogancijos, kito žmogaus žeminimo, įžeidinėjimo. Ne be reikalo Kristus perspėja, jog kas sako savo broliui „Beproti!“, „tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 22). Toks bendravimo būdas ateina iš piktojo, kuris yra skaldytojas ir „brolių kaltintojas“ (Apr 12, 10). Šeima tebūna pirmoji vienybės, dialogo, meilės mokykla: viso to, ko labai reikia visuomenei.

Taip pat ir Bažnyčios bendruomenė tebūna labiau matoma kaip atvira kiekvienam žmogui. Požiūrių įvairovė tegul netampa gąsdinančiu iššūkiu, bet veikiau proga liudyti gebėjimą keliauti kartu, mokantis vieniems iš kitų ir būnant atviriems Šventajai Dvasiai, vedančiai į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13). Vienijami to paties Krikšto ir to paties tikėjimo išpažinimo, visgi prisiminkime, kad Bažnyčia nėra vien „teisiųjų“ namai. Juk Dievo Karalystė, kurios „ūglys ir pradžia žemėje“ (LG 5), yra Bažnyčia, yra panaši į lauką, kuriame iki pjūties meto auga ir kviečiai, ir raugės (plg. Mt 13, 24–30). Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kiek Bažnyčia bus matoma kaip atvira bendruomenė, priimanti ir nusidėjėlį, klystantį bei kantriai lydinti jį link gyvenimą perkeičiančio Dievo gailestingumo.

Kiekviena šeima tegul kreipia žvilgsnį į Šventąją Šeimą. Jos gyvenime ne viskas buvo taip idealu, kaip galėtume įsivaizduoti. Jėzus gimė gyvulių tvarte, o visa Šeima netrukus patyrė pabėgėlių dalią. Tačiau, kaip sako popiežius Pranciškus, „keliais varganais vystyklais ir meilės gausa Marija pavertė gyvulių tvartą Jėzaus namais“ (Evangelii gaudium 286). Tai tepadrąsina šeimas atsiverti didesnei meilei netgi savo neidealiose situacijose. Tepadeda Viešpats atsigręžti į Jį ir į vienas kitą, tėvams į vaikus ir vaikams į tėvus. Gal šis žvilgsnis leis pastebėti, kad jūsų namuose būtų vietos dar vienam sūnui ar dukrai: galbūt tam, kuris šiuo metu auga vaikų namuose ir svajoja, kad galėtų į ką nors kreiptis „mama“, „tėti“.

Klauskime savęs, kokiu būdu mano ir mano šeimos gyvenimas kviečia ir kitus ateiti prie tos versmės, kuri yra sekmadienio Eucharistija? Kaip mūsų pavyzdys patraukia artintis prie Dievo gailestingumo? Kokiu būdu mūsų laikysena paskatina kitus į gėrį? Kaip galėčiau prisidėti, kad parapijos bendruomenėje būtų labiau jaučiama šeimos dvasia?

Tebūna šie Šeimos metai palaiminti santarve mūsų namuose. Kiekviena šeima tepatiria meilės džiaugsmą ir tegul būna bendrystės bei maldos židiniu, palaiminimu Bažnyčiai ir pasauliui.

2021 m. kovo 19 d., šv. Juozapo iškilmė

Vyskupas Arūnas Poniškaitis, Lietuvos Vyskupų Konferencijos šeimos reikalų tarybos pirmininkas

Malda Šventajai Šeimai

Jėzau, Marija ir Juozapai,

su pasitikėjimu kreipiamės į jus, kuriuose spindi tikroji meilė.

Šventoji Nazareto Šeima, padaryk ir mūsų šeimas bendrystės bei maldos vietomis,

tikromis Evangelijos mokyklomis ir mažosiomis namų Bažnyčiomis.

Šventoji Nazareto Šeima, tenelieka mūsų šeimose prievartos, užsisklendimo ir susiskaldymo,

o kiekvienas, kuris buvo įskaudintas ar papiktintas, tepatiria paguodą ir išgydymą.

Šventoji Nazareto Šeima, padėk visiems suvokti,

kokia yra graži šeima Dievo sumanyme, ir saugoti ją šventą bei nepažeistą.

Jėzau, Marija ir Juozapai,