Prieš 150 metų gimė palaimintasis Jurgis Matulaitis
„Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius […] yra ypatinga Dievo dovana Bažnyčiai ir lietuvių tautai“, – sakė šv. Jonas Paulius II 1987 m. birželio 28 d. Šv. Petro bazilikoje aukotų Jurgio Matulaičio beatifikacijos Mišių homilijoje. „Jis buvo tikras Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, uolus bei nenuilstantis sielovados darbininkas ne tik tėvynėje, bet ir Lenkijoje, Romoje bei kitose vietose – drąsus ir iniciatyvos kupinas, sumanus ir pasiaukojęs, pajėgus atsilaikyti ir veikti sunkiomis Bažnyčiai gyvenimo sąlygomis, už visa labiau ir visiškai atsidavęs jam patikėtų sielų išganymui.“
„Kad jis sugebėjo nugalėti visokeriopus išmėginimus ir būti visų labai kilniai įvertintas, tai priklauso nuo jo ypatingu būdu praktikuotų dorybių. Tai patvirtina gausūs liudijimai iš įvairių sričių, kuriose reiškėsi gausių vaisių davusi jo kaip ganytojo veikla: nuo uolaus kunigiško apaštalavimo iki svarbių Šventojo Sosto jam patikėtų pareigų; nuo akademinio dėstymo iki praktinio kultūros bei socialinio teisingumo reikalavimų puoselėjimo, taip pat nuolatinių asmeninių įsipareigojimų vargdieniams ir beturčiams.“
„Palaimintasis Jurgis Matulaitis labiausiai yra šviesus pavyzdys vyskupo, tapusio „visiems viskuo“, giliai įsisąmoninusio savąjį ganytojo pašaukimą, visiškai atsidavusio Evangelijos skelbimui ir pastangoms vesti sielas į šventumą.“ Pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, arkivyskupo Jurgio pašaukimą ir gyvenimą labai tiksliai nusako beatifikacijos Mišių Evangelijoje skambėję Kristaus žodžiai: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 38). Per neilgą gyvenimą – tik penkiasdešimt šešerius metus – arkivyskupas Jurgis Matulaitis viskuo stengėsi būti „vertas Kristaus“, sakė šv. Jonas Paulius II.
