Vokietijoje – naujas vyskupas iš Kolpingo draugijos
Josef Holtkotte gimė 1963 m. kovo 29 d. Kastrope-Raukselyje, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, 1990 m. birželio 2 dieną įšventintas kunigu, dirbo vikaru ir klebonu Paderborno vyskupijos parapijose, išrinktas Kolpingo draugijos Paderborno vyskupijoje pirmininku, nuo 2013 metų yra nacionalinės Kolpingo draugijos prezidentas.
Pal. Adolfas Kolpingas
Kolpingo draugija yra krikščioniška pagalbos ir labdaros organizacija, veikianti pagal palaimintojo kunigo Adolfo Kolpingo nurodytą pavyzdį.
Adolfas Kolpingas gimė 1813 m. Vokietijoje, netoli Kelno, neturtingų katalikų šeimoje. Būdamas trylikos metų išėjo mokytis amato, pirmiausia pas vietinį batsiuvį, paskui kitose amatininkų dirbtuvėse Kelno mieste. Jam, nuoširdžiai tikinčiam jaunuoliui, buvo skaudu matyti, kaip jo bendraamžiai, iš kaimų atvykę į miestą mokytis amato, ilgainiui nutolsta nuo Bažnyčios ir tikėjimo. Dėl to jaunasis Adolfas Kolpingas gana greit subrandino mintį tapti kunigu ir jaunų amatininkų apaštalu. Padedamas savo gimtojo kaimo klebono, būdamas jau 24 metų, įstojo į gimnaziją, o ją baigęs – į kunigų seminariją. 1845 m. jam buvo suteikti kunigo šventimai.
Nuo pat kunigiškosios tarnystės pradžios Adolfas Kolpingas atsidėjo amatininkų ir darbininkų sielovadai; įkūrė Pameistrių sąjungą, kurios tikslas buvo dirbantį jaunimą ugdyti sąmoningais katalikais. Pradėta veikla greit plėtėsi, kun. Kolpingas mokė darbininkus ir amatininkus organizuotis, steigti bendrabučius, ligonių kasas. Devynioliktojo amžiaus viduryje Vokietijoje veiklą pradėjusios Kolpingo draugijos šiandien žinomos šešiasdešimtyje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje, o jų narių skaičius beveik siekia pusę milijono.
Kun. Adolfas Kolpingas mirė 1865 m. Popiežius šv. Jonas Paulius II 1991 m. spalio 27 d. jį paskelbė palaimintuoju. Tądien popiežius, be kita ko, kalbėjo: „Kiekvienas krikščionis privalo jausti atsakomybę už savo gyvenamą aplinką, už visuomenę, už visą žmoniją. Šiuo dėsniu vadovavosi palaimintasis Adolfas Kolpingas. Juo turime vadovautis ir mes visi. Krikščionybės, Kristaus ir jo Evangelijos negalima uždaryti tarp bažnyčios sienų, negalima riboti tik pamaldumu ir labdara. Krikščionys privalo eiti į pasaulį, į visuomenės gyvenimą ir jame būti Kristaus sekėjais“. (SAK / Vatican News)
