Vyskupas Arūnas Poniškaitis: pasiekti kiekvieną šeimą
Nuotoliniame internetiniame forume dalyvavo keli Bažnyčios Lietuvoje atstovai. Vienas jų – Lietuvos vyskupų konferencijos šeimos reikalų tarybos pirmininkas vyskupas Arūnas Poniškaitis.
„Minint penkerių metų sukaktį nuo dokumento „Amoris laetitia“ („Meilės džiaugsmas“) paskelbimo buvo surengtas pasaulinio lygio forumas, kurio pagrindinė tema, pagrindinis klausimas yra toks: „Ką esame nuveikę? Kokioje esame situacijoje?“ Šis renginys buvo numatytas jau praėjusiais metais, tačiau sukliudė pandemija. Pabrėžiama mintis, kad renginys nėra tik sukakties minėjimas, kuriame galėtume pasidžiaugti, kad štai, jau penkeri metai, iššautume šampaną ir po kiek laiko išsiskirstytume. Šis renginys yra skirtas, kad pažiūrėtume, ką šis dokumentas mums davė, ką darome toliau, kad nepadėtume taško. Atstovai iš įvairių kraštų dalijasi, kokių panašių iniciatyvų yra jų kraštuose, dalijasi internetinėmis nuorodomis. Yra susikurtas gana didelis lobynas, iš kurio galima semtis patirties, praktinių patarimų ir jais pasinaudoti taip pat ir kituose kraštuose.“
Kaip „Amoris laetitia“ paveikė šeimų sielovadą Lietuvoje?
„Galime pastebėti, kad kai kurie dalykai Lietuvoje yra gana sėkmingai paauginti per ne vienerius metus. Ką turiu mintyje? Konkrečiai – tai kiekvienos vyskupijos šeimos centras, turintis nemažą įdirbį, savanorių tinklas, sužadėtinių parengimas santuokai, darbas su šeimomis, taip pat ir su tomis, kurios susiduria su įvairiais sunkumais. Tai dalykai, kurie yra pabrėžiami ir dokumente „Amoris laetitia“. Kai kuriuos dalykus mes turime. Reikia tik juos tęsti. Be abejo, pasirengimai šeimai skirtiems sinodams, visi tie klausimynai suteikė mums progą pamatyti, kur esame, kokia situacija, kokios stipriosios pusės, kur didesnis įdirbis, o kur to įdirbio trūksta. Konkrečiai mums kėlė susirūpinimą, kaip pasiekti šeimas, kurios jau dešimt metų gyvena santuokoje. Sužadėtinių rengimas gana stipriai vykdomas visose vyskupijose, bet paskui šeimos tarsi prapuola iš mūsų dėmesio lauko. Tad buvo iškelta įvairių idėjų. Pavyzdžiui, kai vaikai parapijose rengiami Pirmajai Komunijai, jų tėveliai paprastai jau būna išgyvenę santuokoje apie dešimt metų. Kaip rodo patirtis, tada šeimos, santuokos susiduria su tam tikrais specifiniais iššūkiais. Gal Pirmoji Komunija būtų proga pasiekti tėvelius ir duoti jiems naudingos praktinės informacijos. Tai galėtų būti paskaitos, galimybė atsakyti į klausimus, kurie būtų tėvams naudingi. Būtų suteikta pagalba, kaip jiems atnaujinti tikėjimo, maldos gyvenimą, bendrą maldą šeimoje. Jei šiuos dalykus jau padengė dulkės, būtų proga jas nuvalyti, kad malda ir tikėjimas gaivintų šeimą ir santuoką. Taip pat kalbama, kaip pasiekti tas šeimas, kurios negali priimti bažnytinės santuokos, kurios gyvena tik civiliškai susituokusios arba žmones, kurie dėl įvairių priežasčių nėra sudarę net ir civilinės santuokos. Kaip pasiekti jas, surasti ten, kur jos yra. Greitis nebus visų vienodas. Reikia su tuo susitaikyti. Ne visi sulauks tokių pačių vaisių, bet Bažnyčios bendra mintis yra tokia – pasiekti kiekvieną šeimą. Mes norime kažkaip į tai atsiliepti.“
