Carmen Hernandez – posūkis šventumo pripažinimo link
Carmen Hernandez mirė 2016 metais „su šventumo garsu“. Ypač sąjūdžio nariai, kurių visame pasaulyje per pusantro milijono, įsitikinę jos gyvenimo šventumu ir liudytomis krikščioniškomis dorybėmis, labai laukė ir rengėsi penktosioms mirties metinėms. Mat Bažnyčia leidžia formaliai pradėti kanoninę šventumo bylą ne anksčiau, kaip po penkerių metų nuo mirties.
Iškilminga ceremonija įvyko pirmadienį, liepos 19 dieną, per šv. Mišias Almudenos katedroje, Madride. Bylos postulatorius Carlos Metola apeigų metu formaliai kreipėsi į kardinolą Carlosą Osoro Sierra, Madrido arkivyskupą metropolitą, su prašymu pradėti šventumo bylą Madrido arkivyskupijoje. Šia proga postulatorius įteikė prašymą liudijančius tekstus, iš viso 70 tomų dokumentų – per 16 000 puslapių – su moters raštais, laiškais, katechezėmis ir kitais po mirties sukauptais dokumentais.
Kardinolas C. Osoro per apeigas sakė, jog Carmen Hernandez, kurią jis asmeniškai pažinojo, buvo „moteris, gebėjusi skelbti Jėzų Kristų, atverti džiaugsmo ir vilties horizontus, liudydama, dovanodama ir perduodama Dievo gailestingąją meilę, liudydama su Jėzumi apsireiškiantį naują gyvenimą“.
Į ceremonijos dalyvius laišku kreipėsi Neokatechumenų kelio sąjūdžio bendrasteigėjas ir Carmen ilgametis bendražygis Kiko Arguello, pasak kurio „tikime, jog Carmen yra pas Viešpatį, jau dalyvauja dangiškojoje puotoje. Ji – nepaprasta, nepaprasto dosnumo moteris, Bažnyčiai labai svarbi moteris! Ji gyveno įsimylėjusi į Kristų. Atsivertę jos dienoraštį perskaitysite: „Jėzau, myliu tave, be galo myliu“. Mylėti Kristų yra vienintelė tiesa: „Mylėk Kristų ir tavimi paseks tūkstančiai...“ – sako Dykumų tėvai. Maniau, kad jie eina paskui mane, bet matau, kad tūkstančiai atėjo į Katechumenų kelią dėl jos, dėl meilės Kristui“, – parašė Kiko Arguello.
Carmen Hernandez gimė 1930 metų lapkričio 24 d. Ispanijos Navaros regione, netoli Prancūzijos. Madrido universitete ji įgijo chemijos diplomą ir pradėjo dirbti šeimos įmonėje, tačiau netrukus ryžtingai ją paliko, pasirinkusi sekti vidiniu jausmu, kuris ją kreipė misijoms. Įstojo į vieną moterų kongregaciją, liko joje aštuonerius metus, namuose Anglijoje, galvodama apie misijas Indijoje. Vėliau išvyko dvejiems metams į Šventąją Žemę, susipažino su teologais, kurie dalyvavo liturgijos atnaujinime, vaikštinėjo po šventąsias vietas, melsdamasi ir medituodama. Kai grįžo į Ispaniją, turėjo svajonę – suburti misionierių ekipą, kuri vyktų į Boliviją, pradėjo ieškoti žmonių. Štai tada, per savo seserį, kuri dirbo asociacijoje, padedančioje esamoms ar buvusioms prostitutėms, susipažino su Kiko Arguello, kuris, eidamas savarankišku keliu, buvo atsidūręs pačiuose neturtingiausiuose Madrido kvartaluose – tarp beraščių, juodadarbių darbininkų, girtuoklių, prostitučių, neįgaliųjų, čigonų, dažnai susimetusių į konkuruojančias gaujas. Šioje aplinkoje, „socialinėse katakombose“, jis sugebėjo išlaikyti evangelinę ugnelę, aplink kurią būrėsi labai paprasta, bet labai nuoširdi bendruomenė. Tai buvo ta Evangelija, kuri keitė gyvenimą, kūrė krikščionių bendruomenę aplink Viešpatį, jaučiančią tarpusavio ryšius. Carmen panoro tapti dalimi ir kūrėja to, kas vėliau buvo pavadinta „Neokatechumenų keliu“: katechumenatu ne vien prieš krikštą, bet ir po krikšto, po truputį tirpdančiu senąjį žmogų ir auginančiu naująjį.
Šiandien pasaulyje gyvuoja tūkstančiai Neokatechumenų kelio bendruomenių daugybėje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje. Sąjūdžio veikla užsimezgė Madride 1964 m., tačiau oficialiai jis įkurtas Romoje 1968 m. (SAK / Vatican News)
